Archyvas: ‘Apybraižos’ kategorija

Onutės Vitonienės tremties keliai

2017-04-17

Mano teta Ona Vitonienė (1911-2009) atsiminimų apie tremtį neparašė. Gal ką savo seserims slapčia yra pasakojusi. Bet ir laikams pasikeitus, apie tremtį su teta Onute beveik nepakalbėta. Gerai, kad kiti žmonės, tais pačiais kančių keliais ėję, spėjo paliudyti, ką jie visi kartu patyrė.

Valstybė be teisingumo yra ne valstybė, bet plėšikų lizdas, kaip sakė vienas mąstytojas. 1941 metų birželio 14-tos naktį okupacinės valdžios pasiųsti plėšikai įsiveržė į Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo ūkininko Juozo Vitonio namus. Pakėlė iš miego jį patį, žmoną Onutę, tėvą Mykolą. Gal tik trijų mėnesių sūnaus Aloyzo nežadino. Perskaitė sprendimą visą šeimą iškeldinti į nuošalius “didžiosios tarybinės tėvynės” rajonus. Davė valandėlę kitą susiruošti. Paskui su sargyba išgabeno į geležinkelio stotį ir ten įgrūdo į gyvulinį vagoną.

Tą naktį iš Gaižiūnų kaimo be Vitonių buvo išvežtos jų kaimynų ūkininkų Antano Kutkos ir Alfonso Ziberko šeimos bei Antano Kutkos vyresnysis brolis Liudas. Galėjo visi važiuoti tuo pačiu vagonu, kankindamiesi - už ką, kuo nusikaltę? Kur juos padės? Kas nutiks su ištuštėjusiais jų namais, visais daiktais, paliktais gyvuliais? Kam atiteks jų prakaitu laistyta, už viską labiau branginta žemė?

Naujosios Vilnios stotyje dauguma darbingų vyrų buvo atplėšti nuo jų šeimų, taip pat ir Onutės vyras Juozas Vitonis, kiti gaižiūniečiai (jie išgabenti į lagerius, ten Antanas Kutka ir jo sūnus Albinas žuvo).

Visus išdundino rytų pusėn. Kažkurioje stotyje išgirdo - karas! Tačiau tremtinių kelionė tęsėsi…

Sugrūstiems į uždarus vagonus vargas buvo visiems - tiek inteligentams, tiek paprastiems valstiečiams. Lentų gultai dviem aukštais, tvanku, tamsu - tik maži grotuoti langeliai… Jokio intymumo gamtiniams reikalams - po vagonu stotyse arba tam pačiam vagone pro iškirstą grindyse skylę… Beveik mėnesį dorai nesiprausę… Kas turėjo pakankamai maisto, dalinosi su kitais, taip pat ir su rusais stotyse, duonos prašančiais. Lietuviai nesuprato, kaip čia yra - dar tik pirma karo savaitė, o jau Rusijoje duonos trūksta? Nebuvo girdėję apie seniai einantį bolševikų valdžios karą su savo liaudimi. O tremtiniai stotyse gaudavo košės ir virinto vandens. Maisto nesuvalgom, atiduodam vietiniams vaikams (Dalia Grinkevičiūtė, 19).

Iš traukinio tremtiniai išlaipinti liepos pradžioje toli už Uralo - Sibiro pietuose, Altajaus krašto Barnaulo mieste. Apgyvendino palapinėse miesto pakraštyje. Kitą dieną tremtinius pradėjo skirstyti didelėmis grupėmis po Altajaus rajonus.

Onutė Vitonienė kurį laiką liko Barnaule. Kelionėje susirgęs jos Alyziukas buvo paguldytas ligoninėn. Nepagijo. Po daugelio metų giminėje sklandė gandas, kad teta Onutė, bijodama būti išskirta su sūnumi, pati jį paėmė iš ligoninės. Vardyno “Lietuvos gyventojų genocidas” duomenimis, 1941 m. gimęs Aloyzas Vitonis mirė Barnaule 1941 m. rugpjūtį.

*

Netekusi vienintelio sūnaus, Onutė Vitonienė pirmąją sunkią žiemą bus iškentusi ne Barnaulo mieste, bet taigoje - Altajaus krašto Kalmankos rajono Petrovkos kaime (žr. pastabą).

Lietuviai Petrovkoje gyveno barakuose arba pas vietos gyventojus, dirbo taigoje - ruošė malkas. Su nedaugeliu atvežtų vyrų dirbo moterys ir paaugliai vaikai. Pjūklai ir kirviai atšipę (neturėjo kuo galąsti), o reikėjo medį nupjauti, šakas nugenėti, supjaustyti pusmetriniais gabalais, juos sukapoti ir malkas sukrauti. Dienos norma - 2 kubometrai. Neįvykdysi - sumažins ir taip menką maisto davinį. Beje, davinio dykai neduodavo, reikėjo pirkti. Kas dar turėjo iš namų atsivežtų lietuviškų lašinių ar kokių parduoti tinkamų rūbų, valgė sočiau.

Nors gyvenimo sąlygos buvo labai blogos, visą laiką badavome ir dirbome neįprastą, sunkų fizinį darbą, bet nesirgome jokiomis gripinėmis ligomis, jokiomis slogomis (Jurgis Gasiūnas, 40).


Petrovka 2012 metais. Nuotrauka iš panoramio.com, autorius PahAlex. Fotografuota pravažiuojant traukiniu. Per 70 metų Petrovkos vaizdas pasikeitė, taiga nutolo.

1942 metų pavasarį lietuviai, pasisodinę bulvių, jau tikėjosi ateinančią žiemą nebealkti, bet liepos pradžioje daugelis jų buvo išvaryti į antrąją tremtį. Jos pradžia buvo kaip ir 1941 metų birželį: vėl gyvuliniai vagonai ir ginkluota sargyba. Vagonai buvo sausakimšai prigrūsti.

Geležinkeliu iš Barnaulo tremtinius atvežė iki Angaros upės. Atgabeno ne vieną tūkstantį žmonių. Čia jų laukė šiokia tokia atgaiva - pirtis, barakai, vakarais dainos prie laužų.

Po to - dvi dienos Angaros upe baržomis iki Zajarsko. Zajarske - be pastogės, lietus, laukai aplinkui.

Iš Zajarsko - sunkvežimiais per taigą kalnais ir slėniais iki Lenos upės. Apie šį kelionės etapą visuose prisiminimuose skaitome vaizdingus įspūdžius - turbūt niekas iš tremtinių tokiu greičiu dar nebuvo lėkęs kalnų keliais.

Išaušo karšta liepos 25-oji. Šiandien mes turim įveikti nemažą (apie 300 km) atstumą tarp Angaros ir Lenos upių. Šoferiai įgudę, leidžia mašiną pašėlusiu greičiu, posūkiuose sunkvežimis baisiai pasvyra, mes suklinkam. Prašau šoferio, kad lėčiau važiuotų (…). Jis išlipa iš kabinos, atsistoja ant pakopos ir nelaikydamas vairo (o greitis didžiulis) pasižiūri į mus (Dalia Grinkevičiūtė, 28).

Ust Kutas, Lenos krantas. Dvi savaitės palapinėse belaukiant garlaivio. Dienos gražios, maudomės, valgyti duoda gerai (Dalia Grinkevičiūtė, 30).

Paskui savaitę garlaiviu Lenos upe į šiaurę iki Jakutsko. Tai buvo ilgo etapo maloniausios dienos - garlaivyje visi vėl pasijuto žmonėmis. Tas pojūtis bemat dingo Jakutske, kai daugiau kaip du tūkstančiai tremtinių buvo sugrūsti į baržą ir plukdyti dar šimtus kilometrų link Arkties vandenyno. Rytais gaudavo košės ir duonos, vakarais - skystos buizos. Kasdien darėsi vis šalčiau…

Vilkikas su Jurgio Gasiūno barža, kurioje buvo ir Ona Vitonienė, jau praplaukė vietą, per kurią žemėlapyje nubrėžta poliarinio rato linija. Už jos kuo šiauriau, tuo ilgiau vasarą saulė nenusileidžia, o žiemą nepateka.

Dar 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato, ir jau Lenos žiotys, Arkties vandenyno Laptevų jūra. Čia prie negyvenamo Bykovo iškyšulio dužo visos tremtinių viltys, sukeltos gandų, kad juos vežą ne kur kitur, o į Ameriką! Bykove iš baržos buvo išlaipinta pirmoji tremtinių grupė.

Kiti (ir Onutė) jūroje persodinti į laivą ir nuplukdyti į rytus. 1942 metų rugpjūčio 24 dieną dar vienas pavojingas persodinimas jūroje, ir ratinis garlaivis “Kačug” įtempė baržų virtinę į Janos upės žiotis. Netrukus gal porai šimtų lietuvių tremtinių - moterų, vaikų, senelių, keliolikai vyrų - liepė išlipti. Kuogastachas!

Iš baržos denio žiūrėjome į nesvetingą, žemą, pliką krantą, bet lipti į jį niekas nesiryžom. (…) Pagaliau išlipome ant šlapio, kupstuoto kranto. Išlipę mindžiukavome, nežinodami, nei kur eiti, nei ką daryti (Jurgis Gasiūnas, 69).


Kuogastacho pakrantė su baržų likučiais 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka, daryta per ekspediciją prie Janos upės, kurioje dalyvavo ir buvę tremtiniai Algis Šapauskas bei Julius Šagamogas. Kuogastacho tremtinio Kęstučio Vaišvilos archyvas.

Likusius baržose išplukdė kažkur tolyn Janos upe.

*

Su Onute Kuogastache buvo išlaipinti ir jos pažįstami iš tremties Petrovkoje: Vladas ir Katrė Bartnikaičiai iš Kauno su dukra ir trimis priglaustais giminaičių vaikais, Petras ir Elena Girčiai iš Labūnavos su trimis mažais vaikais, Valteris ir Liucija Inzeliai iš Kauno su sūnumi, Felicija ir Ignas Kalkovai iš Kauno su penkiais vaikais, Juozas ir Liuda Norkai iš Kauno su sūnumi ir Liudos tėvais Venclavičiais, Angelina Švėgždienė iš Vilniaus su sūnumi, Marijona Banienė iš Anykščių rajono Daujočių kaimo su dviem vaikais, Adomas ir Julija Bieliūnai iš Troškūnų su sūnumi ir Julijos motina Bronislava Gabrėniene, Ona Chlebinskienė iš Šiaulių su keturiais vaikais, Elena Dzegoraitienė iš Šiaulių, Petronėlė Galvanauskienė iš Rokiškio rajono su dviem vaikais (trečias buvo miręs Petrovkoje), Eleonora Gurklienė iš Rokiškio rajono su svaine Salomėja Gurklyte (Eleonoros vienintelis sūnus gimė ir mirė 1941 m. Petrovkoje), Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono su trimis suaugusiais vaikais, Onutės kaimynė iš Gaižiūnų Uršulė Kutkienė, Emilija Lukoševičienė iš Veiverių su sūneliu, Alfonsas ir Janina Rapoliai iš Svėdasų su dviem vaikais, vieniša Jadvyga Sinkevičienė iš Šiaulių apskrities, Ona Skrabulienė iš Lazdijų rajono su trimis vaikais, Vytautas ir Veronika Šapauskai iš Rokiškio su keturiais vaikais, žydai brolis ir sesuo Ruchai iš Rokiškio (jų motina Pera Ruchienė buvo mirusi Petrovkoje)…

Tai - vien tik iš Petrovkos į Kuogastachą patekusiųjų sąrašas. Daug jų, bet ne visi. O kur dar iš gausybės kitų Altajaus vietų išvežtieji? O kiek dar jų liko pamirštų, niekur neužrašytų?

Lietuviai Kuogastache nebuvo pirmieji gyventojai. Ten rado palapinėse gyvenančius prieš porą savaičių atkeltus Leningrado vokiečius ir suomius bei atokiau jurtose įsikūrusią rusų viršininkiją (punkto viršininką, sandėlininką, pardavėją, tabelininkę ir panašius).

Į pliką tundrą išvarytiems žmonėms davė pasistatyti tris kareiviškas palapines. Palapinėse vietos užteko stačiomis, bet ne atsigulti, todėl miegodavo pakaitomis. Maisto produktų dar buvo, valgyti virė ant laužų.

Reikėjo kuo greičiau pasistatyti jurtas, nes devynis mėnesius trunkanti poliarinė žiema jau buvo čia pat. Valdžia statybai davė stulpų ir karčių, įrankių nedavė. Gerai, kad lietuviai turėjo savo kirvių ir kaltą, o pjūklą pasiskolino iš vokiečių. Trūko kastuvų nukasti velėnai - pagrindinei jurtos sienų ir stogo medžiagai. Moterys velėną plėšė visokiomis medžio nuoskilomis - ir Onutė Vitonienė su jomis (Onutės jurtos bendrabuvio Mykolo Proškino, į Kuogastachą patekusio vienuolikos metų vaiku, liudijimas).

Kas yra Sibiro šalčiai, tremtiniai jau žinojo, todėl plušo neraginami. Statybą netrukus sutrukdė vietinė valdžia, visus bent kiek darbingus nuvariusi iškrauti druskos, atplukdytos didele 500 tonų talpos barža.

Moterys ir vaikai mediniais kastuvais (nes geležinių beveik neturėjome) bėrė į maišus druską, o mes, vyrai, nešiojome ją į krantą ir pylėme ant žemės. Mums buvo nesuprantama ir nejauku taip barbariškai elgtis su tokiu brangiu daiktu. Žinojome, kad labai daug toje nelaimingoje ir suniokotoje Rusijoje yra šeimų, kurios, neturėdamos druskos, kankinasi (Jurgis Gasiūnas, 71-72, beje, “vyrui” - cituojamų atsiminimų autoriui - tuomet buvo 16 metų).

Dar druską bekraunant užėjo lietus, lijo ilgai, druska tirpo ir tekėjo į upę. Po lietaus ėmė snigti, šlapias sniegas pusmetriniu sluoksniu apklojo visą tundrą, likusią druską ir nebaigtas statyti jurtas.

Štai, tremtinės Jūratės Bičiūnaitės (žinomo lietuvių dramaturgo Vytauto Bičiūno dukros) pirmųjų dienų Kuogastache įspūdžiai:

Iškrovę pirmą partiją druskos ir išpylę ją į krūvą, pasivogėm maišų. Per tundrą, kur, atplėšus dešimt centimetrų velėnos, blizgėjo amžinas ledas, su batukais nepavaikščiosi, o ką jau kalbėti apie basą koją (Jūratė nė batų nebeturėjo - A. S.). Išsiskalbę tuos maišus upėje, pasidarėme autkojus. Apsivynioję jais kojas, ėjome tundron rinkti malkų. Rinkome ir krovėme į kūgio pavidalo krūvas, kad jos pradžiūtų. Kai pašviesdavo saulė ir nutildavo vėjas, būdavo ne taip šalta. Kildavo pagunda nusivilkti skrandas, kad saulutės spinduliai pašildytų kūną, nes atrodė, kad mūsų ir kaulai šąla. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuoj pat spiečiais apnikdavo uodai. Vos tik pūstelėdavo vėjas, uodai išnykdavo. Vėjai beveik visada pūsdavo nuo Ledinuotojo vandenyno. Tada Jana pradėdavo šiauštis, lyg kas imtų ją šukuoti prieš plauką. Vėliau pasišiaušusios bangelės virsdavo didelėmis bangomis - atklysdavo Laptevų jūros alsavimas. Vanduo Janoje tapdavo sūrus ir pakilęs išsiliedavo iš krantų. Saulę staiga uždengdavo juodi debesys ir šlapias sniegas dideliais kąsniais dribdavo žemėn, po akimirkos prasidėdavo liūtis. Po kelių ar keliolikos minučių audra praūždavo ir vėl viskas nurimdavo kaip nebuvę. Tik mes drebėdavom permirkę. Išsidžiovinti drabužių nebuvo kur. Palapinėje stovėjo 2 geležinės krosnelės, bet ant jų ką nors išsivirti ar džiovinti galėjo tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Todėl nusirengę kabindavom išgręžtus drabužius ant karties virš savo gulto, o autkojus, gerai išgręžę, vėl vyniojome ant kojų, paskui atsigulę pasidėdavom kojas su drėgnais autais kitam ant krūtinės (Jūratė Bičiūnaitė, 56).

Iškrovus druską, liepta pradėti žvejybą tinklais, į kurią su vyrais, kiek jų ten darbingų buvo, ėjo stipresnės moterys ir paaugliai. Onutė Vitonienė taip pat traukė tinklus iš ledinio Janos vandens. Jurtas vos spėjo baigti iki šalčių, dar diena kita - ir jurtos sienų iš sušalusių velėnų būtų nebepavykę suplūkti, o tuomet visiems - galas.

Pastatė dvi dideles (10×5m) ir vieną mažą (5×5m) jurtas. Vienoje iš didesnių gyveno ir Onutė Vitonienė kartu su 28 šeimomis (apie 80 žmonių). Iš geležinės statinės, perpjovus ją pusiau, buvo padarytos dvi krosnelės jurtos šildymui, valgio (kai jo turėdavo) virimui ir rūbų džiovinimui. Gultai buvo padalyti po lygiai - kiekvienam teko po 30 su trupučiu centimetrų, todėl paprastai miegodavo pakaitomis.

Tie, kurie nemiegojo, o laukė eilės patalan, sėdėdavo ant gultų krašto, snausdavo, melsdavosi, kai kurie kalbėdavosi, liedami širdies skausmą, verkdavo. Kiti kūrendavo krosneles, šildydavosi (…). Jokio darbo jurtoje dirbti niekas negalėjo, nes viešpatavo visiška tamsa, neišpasakyta kamšatis ir sunkus, kelis kartus iškvėpuotas oras (Jurgis Gasiūnas, 76).


Vienos iš Kuogastacho jurtų likučiais 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka iš Kęstučio Vaišvilos archyvo.

Kurui rinkdavo upės atneštus ir išmestus medžius, rąstus ir lentgalius. Greitai artimiausia pakrantė buvo nurinkta, tekdavo kuro ieškoti vis toliau. O jį iškirsti iš ledo ir tempti keletą kilometrų greitai ėmė stigti jėgų - badas ir ligos baigė išsekinti žmones.

Daugelis susirgo šiltine, platinama gausybe utėlių, kurių išnaikinti neturėjo kuo. Pirmąją žiemą visi kentėjo nuo skorbuto. Valgydami žalią žuvį, nuo tos baisios ligos būtų apsigynę, bet, Janai užšalus dvimetriniu ledu, poledinė žūklė nieko neduodavo - žuvys kažkur dingo.

O vaikai? Onutė savo maldose turbūt dėkodavo Dievui, kad jos Alyziukas nesulaukė tos kančių žiemos.

Vaikučių kojytės buvo žaizdotos (nuo skorbuto - A. S.), jie nebegalėdavo atsikelti. Žilvičio jurtoje gyveno mokytojai Girčiai su keturiais mažais vaikais (…) kartą vienas iš Girčiukų, pamatęs kaimynę kepant blynus, supiepsėjo: „Mamyte, apklok man galvytę!“. „Kodėl, vaikuti?“ — paklausė Girčienė. „Aš negaliu matyti, kaip Gražvyda blynelius valgys!“. „Ir mane, ir mane!“ — prašo kiti Girčiukai. Girčienė kloja alkanų vaikelių galvas antklode ir šnibžda: „Ateis laikas, vaikučiai mano brangūs, ateis, kai ir mes blynelių prisikepsim! O dabar pakentėkite truputį, kiti vaikeliai irgi kenčia…“ (Jūratė Bičiūnaitė, 64).

Su mirtimi susidurdavo kone kas dieną, bet savižudybių Kuogastache nebuvo. Mykolas Proškinas prisimena tik vieną vėlesniais metais iš nelaimingos meilės nusižudžiusią merginą.

Darbininkams duodavo (tiksliau - leisdavo nusipirkti) miltų 360 gramų dienai, nepajėgiantiems dirbti ir vaikams - pusę tos normos. Už darbą tremtiniams šiek tiek mokėjo - už pagautą žuvį (kol jos buvo), už paruoštas malkas valdžios būstams šildyti. Beje, darbui rūbų ar apavo tremtiniai negaudavo. Jų prižiūrėtojai, nors buvo karo metas, nieko nestokojo - turėjo juodos ir baltos duonos iš amerikoniškų miltų, valgydavo amerikoniškus konservus, dėvėjo amerikoniškus kailinukus…

Teta Onutė iš savo vaikelio antklodėlės pasisiuvo kažką panašaus į veltinius.

Prie Lenos žiočių, Trofimovske, išlaipinta Dalia Grinkevičiūtė ir kiti lietuviai tą žiemą, nesiliaujančios pūgos visiškai užpustyti, neturėdami jėgų net angos į lauką atsikasti, būtų visi nusibaigę iš bado ir šalčio, jei ne paties Dangaus atsiųstas Angelas didelio, pakumpusio, rusiškai kalbančio žydo pavidalu. Jis su savo bendrakeleiviu atkasė angą į baraką, paskui su viskuo pertekusiais vietiniais viršininkais pakalbėjo taip įtaigiai, kad tuoj ir bemirštantiems tremtiniams atsirado truputį šilumos, maisto ir net vaistų nuo skorbuto - kasdien po puodelį daigintų žirnių. Kol dėkinga lietuvių tauta pastatys tam Angelui paminklą, priminsiu, kaip jis buvo vadinamas Žemėje - gydytojas Lazaris Solomonovičius Samodurovas.

Kiek tokių mirties stovyklų, kaip Trofimovskas ar Kuogastachas, buvo pribarstyta Arkties vandenyno pakrantėse? Ar visas jas tą baisiąją 1942 - 1943 metų žiemą aplankė gelbstintis Angelas? Ar visur išgyveno bent po vieną tremtinių kančių liudininką, na, išskyrus tremtinių prižiūrėtojus, būsimuosius medaliuotus “karo veteranus”?..

Kuogastache tą žiemą išmirė daug lietuvių: Juozas Gudjurgis, 39 m. žurnalistas iš Kauno; Juozas Jasevičius, 61 m. ūkininkas iš Kupiškio rajono (jo žmona Ona mirė ten pat po trijų metų); Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono (61 m. Pranas mirė ar ne pirmasis iš lietuvių dar rugpjūtį, 41 metų Ona - per Kalėdas); tetos Onutės kaimynė iš Gaižiūnų 66 m. Uršulė Kutkienė; Labūnavos mokytojų Petro ir Elenos Girčių naujagimis sūnus; 36 m. Veiverių mokytoja Emilija Lukoševičienė (jos sūnus Gražvydas, ištremtas trijų metukų, taip pat mirė Kuogastache, tačiau nežinia, ar tą žiemą); rokiškėnų Vytauto ir Veronikos Šapauskų 4 m. dukrelė Teresė; Stasys Gasiūnas, 49 m. tarnautojas iš Rokiškio; Ignas Kalkovas, 56 m. mokytojas iš Kauno; pakaunės darbininkas 61 m. Stasys Venclavičius ir jo žmona 58 m. Teresė; 57 m. vieniša tremtinė iš Šiaulių apskrities Jadvyga Sinkevičienė…

*

Nuo 1943 metų vasaros Kuogastacho tremtinių buitis ėmė pamažu gerėti - buvo pastatyta kepykla, pirtis. Lietuviai susirentė daugiau jurtų, utėlės buvo visiems laikams išnaikintos. Tačiau badauti teko dar ne kartą.

Mūsų šeima - dabar jau tik penki žmonės (po tėvo Stasio Gasiūno mirties - A. S.) - gaudavome du kilogramus duonos, už kurią reikėjo mokėti palyginti didelę sumą pinigų. Rašau “didelę”, nes mes beveik nieko neuždirbdavome. Žvejai nuo Naujųjų metų iki pat ledo iš Janos išėjimo nesugavo nė vienos silkės. Tremtiniai, kurie veždavo malkas ir pristatinėdavo jas kontoron, už tai gaudavo labai mažą atlyginimą. Mažai kas galėdavo malkas vežti, nes beveik visi jurtoje sirgo (Jurgis Gasiūnas, 100-101).

1943 metais rudeniop jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams nusišypsojo laimė. Juos surinko ir išvežė į mokyklą - internatą rajono centre Kazačjėje (dar vieno Onutės jurtos bendrabuvio Kęstučio Vaišvilos, į Kuogastachą atgabento septynių metų amžiaus, liudijimas).

1943 metų ruduo visiems įsiminė potvyniu, kai tundra aplinkui virto banguojančia jūra, iš jos kyšojo tik tremtinių jurtos, kurias jau sėmė vanduo. Tremtiniai, sulipę ant viršutinių gultų, tyliai laukė kokio nors galo…

1944 metus tremtiniai sutiko vienoje iš didžiųjų jurtų - joje radosi erdvės, kelioms šeimoms išsikėlus į naujai pasistatytas mažesnes jurtas. Lietuvių jaunimas surengė vakarą su dainomis ir žaidimais, parodė vaidinimą, kurio scenarijų sukūrė Jūratė Bičiūnaitė.

Ėjo antroji tremties Arktyje žiema. Po baisios pirmosios lietuviai šiai žiemai buvo atsparesni. Badavo, šalo, sirgo, bet laikėsi. Lengviau nebuvo - medieną malkoms vis iš toliau tekdavo tempti, o pavasarį paaiškėjo, kad ir žuvies Kuogastacho apylinkėse sumažėjo. Uždarbio nebuvo, o juk ir tai menkai duonos normai reikėjo pinigų!

Kartą valdžia sumanė dalį Kuogastacho lietuvių išvaryti į žvejybą už kelių dešimčių kilometrų vietovėn, Elen Šaru vadinamon. Beteisiai tremtiniai nuolankiai ruošėsi šį įsakymą vykdyti. Tačiau, pasak Mykolo Proškino, nelauktai pasipriešino vienas žmogus, iš kurio niekas nė tikėtis to negalėjo - Onutė Vitonienė, tyli, darbšti, pamaldi moteris. “Napajėdu ja! Ja v Lėninšor napajėdu!”, - kartojo ji rusiškai rytų aukštaičių akcentu. “Zavpromas” apstulbo: “Kaip tai nevažiuosi?”. “Chlėba nietu, dėngi nietu - ja v Lėninšor napajėdu”, - aiškino užsispyrėlė. Maištas baigėsi Onutei laimingai, neišvarė jos į Stolbų kalėjimą, kaip kitiems už visokius nusižengimus kartais būdavo. “Zavpromas” siunčiamiems tolimon žvejybon tremtiniams išmokėjo avansą.

Kuogastacho uosteliui augant, daugėjo jame dirbančių laisvai samdomų žmonių. Tenai nemaža tremtinių ieškojo darbo. Kai kurie patarnaudavo uoste gyvenantiems rusams: plovė baltinius, skaldė malkas, nešiojo iš upės ledą (Jurgis Gasiūnas, 125).

1945 metų gegužę Europoje baigėsi karas. Tremtiniai visą laiką tikėjosi, kad po karo jiems bus leista grįžti į Lietuvą. Deja, to jiems dar teko laukti ilgus metus, ir ne visi sulaukė. Tačiau Lietuvą pasiekti laiškais jau galėjo. Rašyti reikėjo rusiškai, nes laiškai buvo tikrinami, o laiškuose turėjo niekuo nesiskųsti.


Lietuvės tremtinės Kuogastache pokario metais.

Nuotraukos fone - vienas iš teatro dailininkės ir Kuogastacho tremtinės Natalijos Bičiūnienės garsiųjų pieštinių kilimų. Kitoje nuotraukos pusėje užrašytos (nuo viršutinės eilės iš kairės į dešinę) pavardės: Vaišvilaitė, Žilvitienė, Ubarevičiūtė, Kunčinienė, Vitonienė, Lukošaitytė, Vabalienė, Banytė.

Regina Vaišvilaitė, 17 metų ištremta iš Šiaulių su mama, dviem broliais ir seserimi į Altajaus krašto Ongudajaus rajono Tengos kaimą, po metų - į Kuogastachą (tėvas Brunonas Vaišvila pateko į Rešotų lagerį). Visi liko gyvi. Jauniausias iš Vaišvilų Kęstutis šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Regina dar Kuogastache ištekėjo, 1957 metais grįžo į Lietuvą su dviem tremtyje gimusiais sūnumis.

Emilija Žilvitienė, ištremta iš Kauno su vyru, dukra ir motina. Tremtyje vertėsi siuvimu. Vyras Juozas Žilvitis - Kretingos muziejaus įkūrėjas, mokytojavęs Kretingoje ir Kaune. Iš tremties visi sugrįžo 1957 metais.

Angelė Uborevičiūtė, viena iš keturių seserų, Utenos rajono ūkininko Balio Uborevičiaus dukra, su motina, seserimis ir broliu ištremta į Altajaus krašto Barnaulo rajoną. Iš Kuogastacho pirmasis į Lietuvą grįžo brolis Jonas. Motina, paleista laisvėn 1956 metais, liko Jakutijoje. Jai 1962 metais mirus, visos Uborevičiūtės grįžo į Lietuvą skirtingu laiku, jau su savo vaikais. Tėvas Balys Uborevičius, beje, garsaus tarybinio komandarmo Jeronimo Uborevičiaus brolis - žuvo Rešotų lageryje.

Konstancija Kunčinienė su vyru ūkininku, dviejų metų sūnumi ir vyro broliu iš Utenos rajono Luknių kaimo ištremta į Altajaus kraštą (duomenys apie tikslesnę vietą, kaip ir apie brolių Kunčinų, Antano ir Juozo, tremtį ir likimą, prieštaringi). Sūnelis Vigimantas buvo miręs Altajuje 1941 metų žiemos pradžioje. Konstancija Kunčinienė iš Kuogastacho 1952 metais perkelta į Jakutską, o 1957 metais paleista grįžo į Lietuvą.

Lukošaitytė. Viena iš dviejų seserų - Danutė arba Eugenija (jei Danutė, tai čia - žinomų Lietuvos skulptorių Lukošaičių mama ir močiutė). Jos buvo iš Šiaulių, pirmąją tremties žiemą praleido Ongudajuje. Altajaus krašto Ongudajaus rajone. Visi, išskyrus tėvą Jokymą Lukošaitį, žuvusį lageryje, grįžo į Lietuvą.

Albina Vabalienė, mokytoja iš Radviliškio. Šeimos neteko dar vežama į tremtį - vyras Česlovas Vabalas atskirtas Naujojoje Vilnioje (žuvo lageryje), naujagimė dukrelė pakeliui mirė vagone. Albina Vabalienė grįžo į Lietuvą 1956 metais.

Vitalija Banytė iš Anykščių rajono Svėdasų valsčiaus Daujočių kaimo, netoli nuo Onutės Vitonienės gimtųjų Šeduikių. Tremties pradžioje kaip ir Onutė buvo Petrovkoje su broliu ir mama (tėvas Jonas Banys įkalintas Rešotų lageryje, ten ir žuvo). Kuogastache Vitalija Banytė ištekėjo, susilaukė sūnaus, 1957 metais paleista į Lietuvą negrįžo.

*

Žuvies visoje Janos deltoje pagaudavo vis mažiau, todėl nuo 1947 metų vasaros valdžia tremtinius pradėjo perkėlinėti į kitus Jakutijos rajonus.

Onutė Vitonienė atsidūrė Sangare, prie Lenos - tos Sibiro upės, kuria lietuviai 1942 metais buvo atplukdyti į Laptevų jūros pakrantes.

Čia, nemažame anglies kasyklų mieste, gyvenimo sąlygos buvo gerokai lengvesnės, negu Kuogastache. Veikė elektrinė, žmonės kibirais parsinešdavo karšto vandens (Jūratė Bičiūnaitė, 158). Jaunimas galėjo mokytis - buvo vidurinė mokykla. Onutė dirbo siuvėja vietos pramonės kombinate.


Onutės nuotrauka, 1951 metais iš Sangaro atsiųsta į kitą Sibiro kraštą mano Mamai: Prisiminimui sesutei Elenytei, švogriui Aleksandrui ir mažajam Aleksiukui. Ona. Sangara. 18/I-51.

Sangare gyveno daug lietuvių tremtinių, taip pat ir keliolika Kuogastacho pragarą kartu su Onute išgyvenusiųjų.

Nors duonos ir cukraus užteko, bet žuvies (pagrindinio mūsų Šiaurės maisto) neturėjome, mėsos kainos buvo astronomiškos, jos pirkti neįstengėme. Pagrindinis mūsų maistas - bulvės, kurios neblogai derėdavo. Vasarą valgėme svogūnų laiškus, retkarčiais galėjome nusipirkti karvės pieno. Sangaruose klimatinės sąlygos buvo nepalyginamai geresnės nei Ust Janos rajone. Poliarinių naktų nebuvo, bet gyvenome ant amžino įšalo (Jurgis Gasiūnas, 186).

*

1957 metais Onutė Vitonienė buvo paleista iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

Pastaba

Jurgio Gasiūno atsiminimų knygoje yra Petrovkos lietuvių sąrašas, kurį iš atminties sudarė tremtinys Algirdas Šapauskas. Knygą ruošiant spaudai, tikslinant žmonių vardus, buvo naudojamas dar 1981 metais Čikagoje Leono Kerulio išleistas “Išvežtųjų lietuvių sąrašas (Stalino teroras 1940-1941)”. Kerulio sąraše buvo Vitonienė Elena, ūkininkė iš Svėdasų valsčiaus Trumponių kaimo.

Elena Vitonienė su jau paaugusia dukra bei mažesniu sūnumi tremtyje gyveno Altajaus krašte, bet ne Petrovkoje (Vardynas, 912). Jos vardą ir kitus duomenis Jurgis Gasiūnas savo sąrašuose per klaidą bus priskyręs Onai Vitonienei. Su pastaba: Neaišku, kur jos šeima - Petrovkoje buvo viena (Jurgis Gasiūnas, 194). Mūsų Onutė tikrai buvo likusi viena, nes 1941 metų spalį mirė ir jos uošvis Mykolas Vitonis.

Kitame Jurgio Gasiūno sudarytame - Kuogastacho tremtinių lietuvių - sąraše yra vienoje iš didžiųjų jurtų gyvenusi Vitonienė, su prierašu: buvo Petrovkoje (Jurgis Gasiūnas, 198). Nors ji vėl pavadinta Elena, bet tikroji Elena Vitonienė su vaikais prie Laptevų jūros išvežta nebuvo. Kuogastacho “ledinį pragarą” iškentė Ona Vitonienė (Vardynas, 912).

© 2017 Aleksandras Sakas

Literatūra ir šaltiniai:

Jūratė Bičiūnaitė - Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, Mintis, 1990.

Jurgis Gasiūnas, Ledinio pragaro ratai, Vilnius, Mokslas, 1991.

Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005

Vardynas “Lietuvos gyventojų genocidas”, I tomas (1939 - 1941), antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1999.

Rodyk draugams

Jonas Mockūnas (1917-1975)

2017-02-04

Jono Mockūno - ateitininko, Australijos lietuvių kultūros veikėjo - gimimo šimtmečiui

Jonas Mockūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Vladimire, Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo jo tėvai Kazimieras ir Ona Laurinavičiutė Mockūnai sugrįžo į Lietuvą, į Kauną, kur netrukus - 1920 metais - Kazimieras mirė.

Jonas užaugo Kaune, gyveno su našle motina Žaliakalnyje, Utenos g. 22. Nuo jaunų dienų draugavo su Ričardu Naku - būsimuoju Lietuvos jūrų karininku. Lankė Aušros berniukų gimnaziją, 1932 - 1936 metais Pavasario komercinę gimnaziją. Dalyvavo moksleivių ateitininkų bei pavasarininkų veikloje.


Kauno rajono pavasarininkų šventėje Raudondvaryje, 1934 m. rugpjūčio 19 d. Jonas Mockūnas - antroje eilėje pirmas iš dešinės.

Turėjo įvairių kultūrinių interesų ir gabumų. Antai, savaitraštis “Darbininkas” per kelis numerius skelbė didelę Jono Mockūno istorinę studiją “Napoleonas ir jo žygis per Lietuvą” (1937 m. Nr. 24 - 25, 27 - 31). Dainavo Darbo rūmų chore.

1937 m. buvo pašauktas karinės prievolės atlikti, vėliau dirbo Žaibo spaustuvėje buhalteriu. Per karą buvo Valstybinio malūnų ir kepyklų tresto buhalteris, 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

1944 m. gale Jonas Mockūnas pasiekė Koburgą Vokietijoje, ten dirbo plieno fabrike. 1945 m. pradžioj jis susipažino su Brone Žaranskyte, anksčiau studijavusia filologiją Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1946 m. gegužę Dilingeno (Dillingen an der Donau) pabėgėlių stovykloje jie sukūrė šeimą. Iš ten Mockūnai ryžosi emigruoti į Australiją, ir 1948 m. sausio 13 d. paliko Brėmerhafeno uostą ir Europą.

1948 m. vasario 12 d. pasiekę Vakarų Australiją, Mockūnai su kitais lietuviais suorganizavo Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimą. Po to sekė nelengvas gyvenimas pereinamojoje stovykloje, prisitaikymas prie savotiško Australijos klimato ir eilė neįprastų darbų, kol pagaliau Mockūnai įsikūrė Adelaidėje. Ten Mockūnams gimė sūnus. Jonas dirbo konduktoriumi ir vairuotoju Adelaidės autobusų ir tramvajų treste, o Australijos lietuvių bendruomenėje jis aktyviai reiškėsi kaip visuomenininkas, kultūrininkas ir žurnalistas.

1949 m. sausio mėnesį Jonas Mockūnas buvo išrinktas pirmuoju Adelaidės Lietuvių Kultūros Draugijos valdybos pirmininku, vėliau dirbo Australijos Lietuvių Kultūros Fondo valdyboje, rašė straipsnius į Australijos Lietuvį, Mūsų Pastogę, Adelaidės Lietuvių Žinias ir kitur. Adelaidėje kaimynų tarpe buvo ir daugiau kultūrininkų - rašytojas Pulgis Andriušis, smuikininkas Pranas Matiukas, teisininkas ir žurnalistas Vladas Radzevičius


Jonas Mockūnas - Kristijono Donelaičio gimimo 250 metų sukakčiai skirtos popietės vedėjas. 1964 m. birželio 7 d., Adelaidės Lietuvių namai.

1971 - 1974 metais Jonas Mockūnas buvo Adelaidės choro Lituania administratorius (choro vadovė Genovaitė Vasiliauskienė).

Jonas Mockūnas mirė Adelaidėje 1975 m. kovo 7 d. Jo žmona Bronė Mockūnienė, žinoma Australijos lietuvių visuomenininkė, literatė ir dailininkė, mirė 2011 metais. Jos pelenų viena dalis liko Adelaidėje, šalia vyro Jono. Kita dalis - 2016 metais atvežta sūnaus Jono ir palaidota gimtosios Mosėdžio parapijos kapinėse Žaranskių šeimos kape.

© 2017 Jonas Mockūnas jun.

Priedas


Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos 1933 - 1934 mokslo metų penktokai. Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Mockūnas, žemėliau antras iš kairės - Kazys Rainys. Klasės draugo Leono Dainio nuotrauka.

Tos pačios nuotraukos reverse - parašai:

J. Mockūnas, J. Ribkevičius, St. Dobaitė, Iz. Bindokaitė, I. Arlauskaitė, K. Rainys, P. Andrejauskas, P. Čarkauskas, B. Galvičius, kiti - neįskaitomi.

Daugiau nuotraukų su Jonu Mockūnu iš jo moksleiviško gyvenimo tarpsnio:
Kauno moksleiviai ateitininkai 1931 - 1934 metų nuotraukose
1933 metų vasaris Mickevičiaus slėnyje
Bičiūno “Varnalėšos” Kaune 1933 metais
1933 metų “Gamtos draugo” ekskursija
Trijų ateitininkų žygis į Kauną
Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus


Jonas Mockūnas prie savo darbavietės - “Žaibo” spaustuvės.


Jonas Mockūnas svečiuose pas bičiulį Kazį Rainį (Kazys - dešinėje). Kaunas, 1942 m. spalis.


Dilingeno karo pabėgėlių stovyklos merginų kambario lietuvaitės, 1945 metai. Pirma iš kairės stovi Bronė Žaranskytė - būsimoji Mockūnienė.

Visos šio teksto ir jo priedo nuotraukos - iš Jono Mockūno archyvo.

© 2017 Res familiaris

Rodyk draugams

Lietuvos jūrų karininkas Ričardas Nakas

2016-09-03

Ričardo Nako - ateitininko, Lietuvos jūrų karininko, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio - gimimo šimtmečiui

Ričardas Bernardas Nakas gimė 1916 m. liepos 31 d. Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava), vargonininko šeimoje. Nuo 1927 metų mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dalyvavo tautininkų valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų veikloje.

Tuo metu nepaklusę draudimui moksleiviai šalinti iš gimnazijų, o jų vadovai baudžiami (pavyzdžiui, profesorius Pranas Dovydaitis 1932 metais pusantro mėnesio kalintas), tačiau ateitininkai būrėsi ir toliau dirbo už mokyklų sienų. Išvykos, ekskursijos buvo mėgstamas ir sykiu mažiau rizikingas jų veiklos būdas.

Prof. Prano Dovydaičio leisto žurnalo “Gamtos Draugas” organizuojamų ekskursijų metu Lietuvos mokyklų ateitininkai plaukdavo laivu iš Kauno iki Klaipėdos ir prie jūros praleisdavo keletą dienų. Ričardas Nakas buvo 1933 metų tokios kelionės dalyviu. Tąmet moksleiviai klausėsi paskaitų, dalyvavo intelektualiuose pokalbiuose su savo vadovais prof. Pranu Dovydaičiu, kunigu ir poetu Kazimieru Žitkumi, filosofijos daktaru ir katalikiškos darbininkijos organizatoriumi Kazimieru Ambrozaičiu, aplankė Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų.


Kauno moksleiviai ateitininkai su savo vadovu prof. Pranu Dovydaičiu per “Gamtos draugo” ekskursiją ant Šventosios uosto pietinio molo galo 1933 m. liepos 9 d. Ričardas Nakas - dešinėje žemėliau, ant akmenų. Profesorius - sėdinčiųjų centre, jo eilėje trečias iš kairės - Jonas Mockūnas, išsaugojęs šią nuotrauką. Tarp stovinčiųjų dešinėje - Pranas Rinkevičius (tamsiu kostiumu). Fotografas - moksleivis Leonas Dainys.

Šią 1933 metų ekskursiją, kuri baigėsi Plungėje, trys draugai ateitininkai - Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas - pratęsė pėsčiomis per Žemaitiją iki pat Kauno. Pakeliui Luokėje, 1933 metų liepos 17 dieną, vietos klebonas jiems pranešė liūdną žinią, sukrėtusią visą Lietuvą…

1935 m. baigęs gimnaziją, Ričardas Nakas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą.

1937 m. pabaigoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą norintiems studijuoti Prancūzijos karinio laivyno mokyklose. Ričardas Nakas, kaip geriausiai išlaikęs atrankos egzaminus (prancūzų kalba, istorija, geografija, matematika, mechanika, fizika), 1938 m. vasarą su Krašto apsaugos ministerijos stipendija buvo pasiųstas į jūrų karo mokyklą Ecole Navale Breste, Prancūzijoje.


Ričardas Nakas Breste su Ecole Navale aspiranto uniforma, 1938 - 1939 metai.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Ričardas Nakas grįžo į Lietuvą. 1940 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo jūrų leitenanto laipsnis ir jis pradėjo navigacijos karininko tarnybą mokomajame karo laive „Prezidentas Smetona“ Šventosios uoste.


“Prezidento Smetonos” įgula, laivui bazuojantis Šventosios uoste, 1939 - 1940 metai. Centre stovi trys karininkai. Dešinysis jų - jaunesnysis jūrų leitenantas Ričardas Nakas.

Ričardas Nakas laisvai kalbėjo prancūziškai, gerai mokėjo anglų, rusų kalbas. Ėmėsi tvarkyti lietuviškąją jūreivystės terminiją, kurios naujai jūrinei valstybei verkiant reikėjo. Nuveikė nemažai, tačiau savo jūreivystės terminų žodyno išleisti nespėjo - dvi tironiškų režimų valstybės pradėjo Europos “teritorinius pertvarkymus”, atnešusius jų pačių ir niekuo dėtoms kaimyninėms tautoms daugybę nelaimių.

1940 m. liepą, sovietiniams okupantams išformuojant karo laivo (jau pervadinto “Pirmūno” vardu) įgulą, trys karininkai - kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas, leitenantas Vytautas Kuizinas ir jaunesnysis leitenantas Ričardas Nakas - nepakluso okupacinės vadovybės įsakymui evakuotis į krantą, nedidele burine jachta prasmuko iš saugomo uosto į jūrą ir pasiekė Klaipėdą, čia buvo vokiečių internuoti.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, Ričardas Nakas grįžo į tėvynę (dr. G. Surgailio knygoje “Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940″ parašyta - emigravo į Švediją; tikimės, kad vėlesniuose leidimuose klaida bus ištaisyta). Kaune įsijungė į antinacinę rezistenciją, buvo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys.

1942 m. vedė našlę Ireną Racevičiūtę - Darčkienę. 1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas Naką su kitais šešiais LLKS spaudos leidėjais (Vladu Bakūnu, Kaziu Brazausku, Jonu Grudzinsku, Stepu Malinausku, Vladu Ramanausku ir Zigmu Zubriu) suėmė. Kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Įkalčių nesurinkęs, gestapas Ričardą Naką po pusmečio paleido (ne visiems taip pasisekė - kai kurie pateko į Dachau mirties stovyklą).


Nacių kaliniai Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1943 m. lapkričio 7 d. (šimtąją kalinimo dieną). Iš kairės pirmoje eilėje: dr. Vladas Ramanauskas, kap. Daukša, Ramonaitis, inž. Jonas Grudzinskas, antroje eilėje: Ričardas Nakas, Vladas Bakūnas, Kazys Brazauskas. Kopija iš Čikagoje 1983 m. išleistos knygos “Laisvės besiekiant“, atsiųsta Ričardo Nako sūnaus Algimanto.

Artėjant antrai sovietų okupacijai, Nakas su nėščia žmona ir kūdikiu sūnumi traukėsi iš Lietuvos, bet dėl žmonos būklės turėjo grįžti. Prisidengęs žmonos pirmojo vyro Darčkaus pavarde, įsidarbino Kauno meteorologijos stotyje.

Nuo 1944 m. birželio buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Platino antisovietinę literatūrą, gamino antspaudus ir štampus fiktyviems dokumentams, kuriais aprūpindavo besislapstančius bendražygius. 1945 m. sausį sovietinis saugumas Ričardą Naką - Darčkų susekė ir suėmė.

Po žiaurių tardymų Ričardą Naką 1945 m. rugpiūtį karinis tribunolas nuteisė už antitarybinę veiklą dešimčiai metų. Kalėjo Vorkutlage, paskui Minlage (Komių ATSR). Kartu su juo kentę žmonės pasakojo, kad ir nelaisvėje Ričardas Nakas išliko Lietuvos patriotu, dalyvavo lagerių sukilimuose.

Irena Nakienė su vaikais Algimantu ir Audrone tremties išvengė, palikusi namus ir ilgai slapstydamasi pas mielaširdingus žmones.

Ričardas Nakas po dešimties kalinimo metų laisvės neatgavo - liko tremtyje toje pačioje Komijoje, Kožvos gyvenvietėje.

Per bado, šalčio ir sekinančio darbo lageryje metus buvo visiškai praradęs sveikatą, sužalotu veidu, pažeistais kalbos padargais. Toks Ričardas Nakas 1958 m. grįžo į Lietuvą. Buvo apgyvendintas Akmenės invalidų namuose. Jam tebuvo vos šiek tiek virš keturiasdešimties…

Žuvo 1963 m. sausio 27 d. tamsoje partrenktas sunkvežimio. Palaidotas Akmenėje.

Ričardo Nako palikimas - pirmasis lietuviškų jūrinių terminų žodynas “Jūriniai įvardai”. Žodyną papildė ir 1992 m. išleido buriuotojas Bronys Stundžia.

© 2016 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Gintautas Surgailis, Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius, 2003.

2. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1958, V tomas, Vilnius, 2005.

Rodyk draugams

Šeduikių kaimo žmonės iš 1833 metų inventoriaus

2016-06-03

Trečiasis tekstas Šeduikių kaimo praeities tema. Du pirmieji - “Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje” ir “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

1831 metais atsitiko tai, kas šeduikiškiams turėjo sukelti daug nerimo - sukilimas ir choleros epidemija. Užpalių dvaro, kuriam priklausė Šeduikių kaimas, savininkai Sapiegos aktyviai dalyvavo sukilime, tačiau kažin, ar šeduikiečiai ėjo kovon, nebent kas iš bajorų Šeduikių.

Nežinome, ar kita nelaimė - cholera - palietė Šeduikių kaimą, nes to laikotarpio mirties metrikų knygų neturime. Gretimos Kamajų parapijos šaltiniai rodo, kad epidemija buvo šį kraštą pasiekusi, tačiau ne kiekvieną kaimą. Kamajų parapijoje nuo 1831 metų birželio 12 dienos per pusantro mėnesio nuo choleros mirė 40 žmonių. Smarkiausiai giltinė nušienavo Taraldžių kaimą - 24 mirtys. O, štai, šalia Šeduikių - Mikniūnuose - mirusių nuo choleros nebuvo. Epidemija Kamajų parapijoje baigėsi liepos 23 dieną keturių taraldiškių mirtimi (pavienis toks atvejis dar užrašytas rugpjūčio 18 dieną Roblių kaime).

Po sukilimo caro valdžia iš Sapiegų Užpalių dvarą atėmė. 1833 metais dvaras ir jo valdos, tarp jų ir Šeduikių kaimas, buvo inventorizuoti.

1833 metų Užpalių dvaro inventorius rašytas rusiškai. Ūkiai vadinami nebe dūmais, o kiemais, ir kiemų šeimininkai suskirstyti į tris kategorijas: огульники (ieškau lietuviško termino), тяглые (činšą mokėję lažiniai valstiečiai) ir кутники (kumečiai?).

Inventoriuje - Mikėnų vaitystės Šeduikių kaimo 10 kiemų su 78 gyventojais (41 vyriška ir 37 moteriškos “sielos”). Bendras naudmenų (ariamos žemės, pievų ir miško) plotas - 15 su puse valakų.

Septynių kiemų šeimininkai - lažiniai valstiečiai (Vincentas Pajėda, Juozapas Dabrega, Jonas Dabrega, Juozapas Drūsis, Mykolas Parcinauskas, Rapolas Urbonavičius, Juozapas Paršiukas). Jiems uždėtas metinis činšas - vidutiniškai 33 sidabro rubliai (mažiausiai mokėjo Juozapas Dabrega - 27 rub. 92 kap., Rapolas Urbonavičius daugiausia - 38 rub. 15 kap.). Negana to, kiekvienas tų septynių kiemų turėjo tokių prievolių dvarui: 2 dienos per savaitę lažo, 6 gvoltai per metus, 1 padvada (arklys su vežimu) kartą metuose į Rygą - prievolė, kuri trukdavo iki 20 dienų. Trobesių būklė: trijų kiemų - gera, trijų - vidutinė, vieno (Juozapo Paršiuko) - bloga. Darbinių gyvulių visi kiemai turėjo po 2 arklius ir nuo 2 iki 4 jaučių, taigi, skurstančių nebuvo, tačiau karvių laikė tik po vieną.

Aštuntojo kiemo šeimininkas - bajoras Šeduikis (vardas nenurodytas) - buvo огульник. Šio kiemo žmonių bei naminių gyvulių ir prievolių grafos tuščios, šeimynos sąrašo nėra. Žemės valdė ne daugiau kaip kaimynai (1 valaką ir 26 su trupučiu margų), bet metinį činšą mokėjo gerokai didesnį - net 53 sidabro rublius ir 46 su puse kapeikos. Vietoje trobesių būklės įvertinimo - pastaba “Сiя пустошъ причислена къ оброчнымъ статямъ“. Išversti nelengva, prasmė maždaug tokia - ši dykvietė? priskirta nuomos mokesčių straipsniams (viena iš termino оброк reikšmių - valstybinės žemės nuomos mokestis).

Likę du kiemai - kumečių Vincento Janulionio, anksčiau turėjusio savo ūkį, ir Jokūbo Buroko. Šiedu bežemiai činšo nemokėjo, lažo ir kitų prievolių dvarui neturėjo. Gal dėl to, kad buvo bajoro Šeduikio žmonės? Jų nė trobesių būklė nevertinta, tačiau šeimų nariai surašyti.

Ir šiek tiek apie kiekvieną ta tvarka, kaip jie surašyti inventoriuje (regis, ne bet kaip, o iš pietų einant ūlyčia link Mikniūnų):

Vincentas Pajėda - Jono Pajėdos sūnus iš pirmosios santuokos, gimęs 1792 metais. Buvo penkiolikos, kai mirė jo mama. Tėvas vedė antrą kartą. Po tėvo mirties perėmęs ūkį, gyveno su pamote ir broliais bei seserimis iš antrosios tėvo santuokos. Vedęs kaimyno Jurgio dukrą Karoliną Dabregaitę, iki 1833 metų susilaukė keturių vaikų (inventoriuje likę tik du - sūnus ir dukra).

Juozapas Dabrega, Juozapo sūnus - šio teksto autoriaus proprosenelis, jam skirtas atskiras straipsnelis.

Jonas Dabrega, Jurgio sūnus - mūsų Juozapo Dabregos kažkurios eilės pusbrolis, gimęs apie 1800 metus. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Šiai porai iki 1833 metų gimė keturios dukros ir du sūnūs (ne visi išgyveno, inventoriuje - trys dukros ir sūnus Justinas).

Juozapas Drūsis - Agotos Vanagaitės vyras, kuriam kažkaip atiteko Martyno ir Anastazijos Janulių ūkis. Šių Janulių dukra Barbora buvo ištekėjusi už našlio Drūsio, bet ne Juozapo, o Jono. Jonui ir Barborai Drūsiams 1832 metų birželį gimė dukra, tačiau kitąmet sudarytame inventoriuje neberandame nei buvusio šeimininko Martyno Janulio, nei jo žento Jono Drūsio šeimų. Jų vietoje - Juozapas ir Agota Drūsiai su vaikeliu ir giminaičiu Kazimieru, samdantys darbininką, dvi mergas ir piemenę.

Mykolas Parcinauskas - apie 1822 metus vedęs Uršulę Dabregaitę (ko gero, tik po santuokos atsiradęs Šeduikiuose). Uršulę spėju buvus aukščiau minimo Jono Dabregos seserimi. Mykolas ir Uršulė Parcinauskai iki 1833 metų susilaukė penkių vaikų, bet inventoriuje likusios tik trys jų dukros. Parcinauskai buvo perėmę Vincento ir Rozalijos Janulių ūkį (tai nurodyta ankstesniame inventoriuje), o pastarieji su dviem sūnumis 1833 metais inventorizuoti kaip bajoro Šedukio kumečiai.

Rapolas Urbonavičius - Urbonavičiai Šeduikiuose pasirodė po kaimyno Jono Pajėdos pirmosios santuokos su Urbonavičiūte, tai buvo dar iki 1792 metų. Kada čia apsigyveno Rapolas Urbonavičius, nežinome. 1816 metais jis paminėtas kaip Jono Pajėdos dukros krikštatėvis. 1827 ir 1832 metais Šeduikiuose jam ir jo žmonai Kotrynai Vanagaitei gimė sūnūs Kiprijonas ir Zigmantas. Vaikų Rapolas Urbonavičius turėjo ne mažiau penkių, bet kiti buvo gimę ne Šeduikiuose. Nežinome, ar visų jų motina buvo Kotryna Vanagaitė (inventoriuje ir vienąkart metrikų knygoje ji pavadinta Karolina). Kartu su Rapolu gyveno ir ūkyje dirbo jaunesnis, 1833 metais dar nevedęs jo brolis Liudvikas Urbonavičius.

Liudvikas buvo kitų Šeduikiuose gyvenusių, bet 1833 metų inventoriun neįrašytų Urbonavičių - Justino ir Rozalijos Masiulytės - trijų iš eilės vaikų krikštatėviu 1823, 1827 ir 1829 metais.

Juozapas Paršiukas su žmona Darata Kilaite 1833 metais augino du vaikus. Jų šeimynai priklausė ir jaunesni Juozapo broliai Stanislovas ir Antanas.

Tuo pačiu metu (iki 1832 metų) Šeduikiuose gyveno dar vienas Juozapas Paršiukas, vedęs Rozaliją Grumbinaitę. Ši Paršiukų pora žinoma iš jų vaikų gimimo įrašų, o inventoriuje jų nėra.

Bajoras Šeduikis - inventoriuje nei vardas, nei amžius nenurodytas, nėra ir šeimynos sąrašo. Tai galėjo būti Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais, Onos Tuskenytės vyras, bajoru pirmą sykį užrašytas 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje. Kilminguoju Motiejus Šeduikis vadinamas ir vaikų gimimo metrikuose, o vaikų jis su Ona nuo 1810 iki 1834 metų susilaukė net dvylikos.

Apie bajoro Šeduikio kumečiu (кутник) virtusį Vincentą Janulį (Janulionį) - straipsnelyje “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

Kitas kumetis Jokūbas Burokas - jei kaime tuo metu nebuvo antro Jokūbo Buroko - čia atsirado amžiaus pradžioje, turėjo žmoną Kotryną ir su ja vaikų. Po žmonos mirties vedė dar kartą 1813 metais ir vėl Kotryną - jaunutę Kotryną Paršiukaitę, kuri iki 1830 metų pagimdė Jokūbui dar bent du sūnus ir dvi dukras. Burokų vaikų 1833 metais užrašyti tiktai Martynas ir Anastazija, o kiti, gyvi ar mirę, jau buvo palikę tėvo namus.

*

Gyventojų Šeduikių kaime galėjo būti daugiau, negu surašyta inventoriuje (jeigu jie praleisti ne dėl choleros epidemijos). Iš metrikų knygų žinome dar ne vieną šeimą su Šeduikiuose iki 1833 metų gimusiais vaikais, kaip antai:

Albertas Šeduikis ir Rozalija Baleišytė, susituokę 1810 metais, nuo 1812 iki 1828 metų susilaukę trijų sūnų ir keturių dukrų;

Jokimas Šeduikis ir Rozalija Tuskenytė, turėję du sūnus ir dukrą, gimusius 1824, 1827 ir 1830 metais;

Juozapas Janulis ir Rozalija Čečytė bei trys jų vaikai, gimę nuo 1826 iki 1830 metų;

Mykolas Abelinskas ir Veronika Pauliukaitė su 1831 ir 1832 metais gimusiais dukra ir sūnumi (šie Abelinskai 1833 metų inventoriuje - jau gretimo Netikiškių kaimo gyventojai, Juozapo Merkio darbininkai);

Rapolas Merkys, su Ona Paršiukaite nuo 1823 iki 1830 metų susilaukęs dukros ir trijų sūnų, o su Ona Griškaite - dar vienos dukros 1832 metais;

jau minėtieji Justinas Urbonavičius su žmona Rozalija Masiulyte ir vaikais;

et alii.

*

Duomenų apie Šeduikiuose gimusius po 1833 metų neturime, nes šaltiniai (Svėdasų bažnyčios gimimo metrikų knygos) 1834 metų vasarį ilgam nutrūksta. Eiliniame Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1847 metais, Šeduikių jau nėra - Užpalių dvarui Šeduikių kaimas nebepriklausė.

© 2016 Aleksandras Sakas

Priedas

Šeduikių kaimo šeimynų sąrašai iš 1833 metų Užpalių dvaro inventoriaus (kas skliaustuose - autoriaus pridėta):

Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina (Dabregaitė) 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė.) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).

Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė (Merkytė) 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15 (gal 5?), dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.

Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta (Vigėlytė) 28, sūnus Justinas 11, dukterys Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantas 26, jo žmona Rozalija (Vanagaitė) 23, sūnus Petras (gimimo metrikų knygoje Simonas) 2, darbininkas Juozapas Mikšys 40.

Juozapas Drūsis 29, žmona Agota (Vanagaitė) 28, duktė Rozalija 1, giminaitis Kazimieras Drisis (Drūsis?) 26, darbininkas Antanas Sakalnikas 20, mergos Elžbieta Mikučionytė 20, Uršulė Vanagaitė 13, piemenė Agota Bankauskaitė 13.

Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė (Dabregaitė) 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.

Rapolas Urbonavičius 42, žmona Karolina (Kotryna Vanagaitė) 40, sūnūs Anupras 21, Kiprijonas 11, dukterys Elžbieta 17, Eufrozinija 5, brolis Liudvikas 34, darbininkas Motiejus Vilutis 40, jo žmona Barbora 30, sūnus Dionyzas 3.

Juozapas Paršiukas 31, žmona Darata (Kilaitė) 28, sūnus Alfonsas 2, duktė Juozapota 5, broliai Stanislovas 23, Antanas 21, darbininkai Juozapas Urbonavičius 12, Mykolas Žukauskas 8, merga Skolastika Tarkutė 15.

Bajoras Šeduikis (nei vardas, nei amžius nenurodytas, šeimynos sąrašo nėra).

Vincentas Janulionis 53, žmona Rozalija (Steponavičiūtė) 40, sūnūs Jurgis 15, Kiprijonas 13.

Jokūbas Burokas 50, žmona Kotryna (Paršiukaitė) 30, sūnus Martynas 15, duktė Anastazija 6.

Rodyk draugams

Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus

2016-02-19

1796 metais Pranciškui Sapiegai nusipirkus Užpalių dvarą, Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe.


Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas (maps.lt žemėlapio fragmentas)

XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.

Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.


Šeduikių ūlyčia su devyniais dūmais išilgai kelio iš Mikniūnų į Vilučius. Pro pirmąjį, Motiejaus Šeduikio, ėjo dar vienas kelias iš Duokiškio į Netikiškius (išlikęs iki šiol). 1809 metų piešinio fragmentas su rašinio autoriaus uždėtais dūmų šeimininkų vardais (šaltinis - Užpalių dvaro 1809 m. inventorius, paskelbtas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje)

Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.

Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas (Užpalių dvaro palivarkas?).

Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.

Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).

Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų gal tik vieną - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).

Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.

Vincentas Janulis (inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andrejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.

Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.

Martynas Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Martynas buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai, regis, turėdavo iš ko kelti prašmatnesnes krikštynas. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.

Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Martyno ar Anastazijos Janulių nebėra. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).

Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1808 metais, kai asistavo kaimyno Janulio dukros Viktorijos krikštatėviams. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.

Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę, su ja turėjo du sūnus ir dukrą. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Žmonos Margaritos Jonas neteko 1808 metais. Antroji jo žmona - Agota Kazickaitė. Nuo 1810 iki 1819 metų su Agota Jonas Pajėda susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė. Visi penki Agotos pagimdyti vaikai išgyveno, juos ir pačią Agotą matome 1833 metų inventoriuje. Jono Pajėdos tenai nebėra. Ūkis tuo metu jau priklausė Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai.

Šio teksto autoriaus proproprosenelio Juozapo Dabregos, mirusio 1806 metais, rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).

Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.

Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Apie 1800-tuosius gimė sūnus Jonas, nuo 1803 iki 1812 metų - dar penketas, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam šešiolikmečiui sūnui Jonui.

*

Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Nuo Ventos iki Dunojaus. Karo pabėgėlių keliais

2015-09-22

Niekada, niekada nebūčiau palikus savo tėvų. Niekada. Jeigu jie būtų traukęsi, būčiau su jais važiavusi. Bet aš - niekados. (Marija Sakaitė - Paškevičienė)

1944 metų rugsėjį - spalio pradžioje Avižlių kaime glaudėsi iš Papilės nuo artėjančio fronto pasitraukę Domininkas ir Morta Sakai. Kartu buvo suvažiavę jų vaikai Aleksandras, Julija, jauniausioji šešiolikmetė Marytė, tame pačiame kaime pas vyro gimines prieglobą rado jų vyriausios dukters Bronės Knašienės šeima. Avižliuose viešėjo ir Julijos draugas Liudas Arbačiauskas, kurį išlydėdamos seserys Julija ir Marytė persikėlė į kitą, dešinįjį, Ventos krantą.


Karo metų tiltas per Ventą ties Purviais, kuriuo iš Avižlių pusės galėdavo pereiti upę. Pirmoji iš kairės - Marytė Sakaitė. Artūro Knašo nuotrauka

Tą dieną trys jauni vyrai, Aleksandro draugai (rezistentai iš Šiaulių), bandė su juo susisiekti, tačiau netikėtam rusų puolimui prasidėjus, to padaryti nebegalėjo. Kažkaip sužinoję, kad Aleksandro seserys yra šiame Ventos krante, jie atbėgo įspėti, kad Avižlių kaimas užimtas rusų. Tuomet visi, jau šešiese, nutarė pėsčiomis eiti dešiniuoju Ventos krantu, vildamiesi kur nors toliau saugiai persikelti per upę ir grįžti į Avižlius. Trauktis iš Lietuvos nė minties nebuvo.

Berods, antrą dieną užėjo žmonių paliktą sodybą ir, radę ten arklį su vežimu, kaip mokėdami pasikinkė ir išvažiavo toliau palei Ventą. Pakeliui pasitaikė kitas vežimas, kuriuo traukėsi keturi vokiečių tankistai, palikę prie Viekšnių pamuštą tanką.

Rusai puolimą tęsė, ir taip visi atsidūrė Latvijoje. Vokiečių kariai ne kartą gelbėjo savo pakeleivius lietuvius. Vienoje vietoje pabėgėlius vaikė nuo kelio, kuriuo traukė vokiečių kariuomenė, tačiau Marytę ir Juliją su draugais tankistų dėka praleido. Vėliau girdėjo pasakojimus, kad nuo kelio nuvarytieji pateko į smarkų apšaudymą, buvo daug aukų.

Arklius keisdavo. Šiaip nelabai svetingi latvių kaimiečiai ginkluotiems vokiečių kariams nedrįso priešintis, dar gal ir maistu aprūpindavo.

Kai pasiekė Liepoją, ten nesustojo, patraukė į pietus. Vokiečiai, matyt, norėjo patekti į Klaipėdą, o lietuviai kaip nors grįžti namo. Tačiau sustabdė priešais atlekiančios gurguolės - kelias apšaudomas! Nusuko į pajūrį, galvojo jūros pakrante prasmukti, bet ir ten šaudė, teko gręžtis vėl Liepojos pusėn. Pakeliui atsiskyrė vienas iš Aleksandro draugų, vardu Jonas, taręs, kad keliaus atgal į Lietuvą, nes yra davęs priesaiką ginti Lietuvos žemę.

Liepojoje vyrai nebematė kitos išeities, kaip tik trauktis laivu per jūrą. Juliją jos draugas Liudas įkalbėjo plaukti, o Marytė nenorėjo palikti sesers vienos. Vėliau Amerikoje Marytė ne kartą sutikdavo tą Liudą, bet niekada jam nė rankos nepadavė, negalėdama atleisti už Julijos, tuo pačiu ir jos pačios, išviliojimą iš Lietuvos (ir už nežinioje paliktų tėvų širdies skausmą - jų gyvų nebepamatė).

Liepojoje įlipti į laivą buvo neįmanoma. Uostą apgulė pabėgėliai latviai, kurie turėjo pirmenybę. Vėl padėjo tie patys vokiečių tankistai, pristatę pakeleivius lietuvius savo gelbėtojais (kas buvo netiesa) ir išrūpinę jiems vietas laive.

Dar neįlipus į laivą, per uosto bombardavimą viena bomba ištaškė jų arklį ir vežimą, bet per stebuklą seserys ir draugai liko gyvi ir net nesužeisti.

Laive Marytė sutiko pažįstamas iš Vilniaus - Vandą Daugirdaitę Sruogienę, Vilniaus Birutės gimnazijos, kurioje mokėsi, direktorę, ir jos dukterį Dalią Sruogaitę, pora metų už Marytę vyresnę, jau baigusią tą pačią gimnaziją.

Su Vanda ir Dalia kartu vyko Vandos pusseserė Zosė (Sofija Laucevičiūtė Gedvilienė) su sūnum Gabriuku (Gabrielius Gedvila) ir Jurgis Blekaitis. Pastarasis, “Vaidilos” teatro Vilniuje režisierius, buvo Julijos ir Marytės brolio Jono Sako kolega.

Vanda Sruogienė ir jos artimieji, kitaip nei seserys Sakaitės, namus paliko žinodami, kad jų netenka ilgam. Tai buvo sunkus žingsnis, kuriam jie ryžosi po ilgų svarstymų ir dvejonių. Paskutinę valandą Sruogienės tėvų namuose Jurgis Blekaitis po dvidešimties metų prisiminė taip:

Šunes, kurie taip gailiai inkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vėsuma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona - draugiškų, biednų kareiviukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo. (Dalia Sruogaitė, “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 128 pusl.).

Senyvas Vandos tėvas, Kazimieras Daugirdas, kurį laiką važiavo kartu, paskui apsigalvojo, atsisveikino ir grįžo namo, į dvarą Bugiuose (kur po poros metų mirė).

Iš Liepojos uosto nedidelis prekinis sausakimšas laivas išplaukė temstant. Tuoj pat buvo užpultas rusų lėktuvų, atsišaudė. Vanda Sruogienė, vietos jų būreliui vargais negalais atradus tiktai laivo triume, vėliau rašė:

Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teliūškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis… (Ibidem, 123 pusl.)

Spalio 16-tą laivas pasiekė Dancigą. Dieną praleidus netoli uosto, vakarop pabėgėlių kolona buvo nuvesta į geležinkelio stotį, kur gavo gilių kavos ir sumuštinių. Pilnutėliu traukiniu visi buvo išvežti į Štargardą, į stovyklą, iš kurios turėjo būti išskirstyti po karinės pramonės fabrikus.

Kadangi stovykla, nors ir aptverta aukšta spygliuota tvora, buvo menkai saugoma, visi nutarė sprukti, nebelaukdami šaukimo į fabrikus (arba gaudynių į kariuomenę). Už vartų draugija išsiskirstė. Dalios mama norėjo likti arčiau Štuthofo, kur įkaitu buvo laikomas jos vyras rašytojas Balys Sruoga. Jos nukeliavo į Greifsvaldą laukti, kol lietuviai iš Štuthofo lagerio bus paleisti (tai tebuvo klajonių po Vokietiją pradžia, o su vyru ir tėvu joms susitikti jau nebuvo lemta).

Sakaitės, Jurgis Blekaitis ir dar keli draugai iškeliavo į Drezdeną. Drezdeno stotyje visus pabėgėlius surinko ir patalpino į stovyklą, tada išskirstė į darbus. Julija, Liudas ir Marytė dirbo mažame metalo fabrike.

Vokietijos miestai tuomet badavo. Marija Paškevičienė pasakojo:

(…) kai buvom Drezdene, jau buvom labai išbadėję. (…) buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt. O lageryj duodavo sriubą - vanduo ir sušalusios daržovės. (…) Dvokdavo - kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom. Tuo tarpu buvo žmonių, lietuvių, kurie metė supelėjusią duoną laukan. O mes, jauni, peralkę, žiūrėdavom baisiom akim, mums niekada nepasiūlydavo. ( “Manėm, kad greit grįšim”, Vilnius, 2014, 203 pusl.).

Po kiek laiko Julija susisiekė su savo drauge, gyvenančia čekų Sudetuose, dar prieš karą Vokietijos aneksuotuose. Ir vieną rytą visi trys pabėgo iš Drezdeno. Tai buvo dar iki baisiojo bombardavimo, sunaikinusio miestą, tūkstančius jo gyventojų ir čia prieglobstį radusių karo pabėgėlių. Jurgis Blekaitis taip pat laiku paspruko iš Drezdeno - į Berlyną, paskui dar toliau.

Jau buvo žiema, kai Sakaitės ir Liudas atvažiavo į Sudetus. Ten nebuvo tokio bado, kaip Vokietijoje, tačiau gyvenimui tinkamų patalpų Julijos draugė neturėjo, atvykėliams teko glaustis nešildomoje kamarėlėje.

1945 metų pavasarį puolantys rusai priartėjo prie Sudetų. Šiaip ne taip gavę leidimą išvykti, visi (ir Julijos draugė su vyru bei sūneliu) išvažiavo į Vokietijos pietus, į Bavariją. Laikėsi netoli Augsburgo, maisto aplinkiniuose kaimeliuose prašydavo kaip elgetos - nei pinigų, nei daiktų mainams neturėjo. Kai tuos kraštus užėmė amerikiečiai, jie pabėgėlius surinko į stovyklą mažame Dilingeno miestelyje prie Dunojaus upės. Tuomet jau alkanos dienos baigėsi, tačiau iki namų (naujų namų Amerikoje) dar buvo toli.

© 2015 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje

2015-09-09

Mamos gimtinė - Šeduikių kaimas - yra dabartinio Anykščių rajono šiaurės rytų pakraštyje, netoli Duokiškio.


Šeduikiai ir aplinkiniai kaimai (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.

Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).


Šeduikių ūlyčios medžiai iš Netikiškių pusės žvelgiant. 2014 metų nuotrauka

Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.

*

1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).

Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.

Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.

Kazimieras Šeduikis - gimęs gal dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.

Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.

Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.

Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.

Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.

Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, pirmasis neišgyveno. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.

Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos

Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.


1772 metais gimė pirmoji Šeduikių Dabregaitė (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 vaizdo fragmentas)

Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.

Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.

*

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai).


1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525 ap. 8 b. 1350)

Ponu, taigi, bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakauskas - 30, Dabrega - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.

Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, teliko vienas, kodėl kaime radosi laisvų valakų? Ir iš kur ta bajorystė, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - sūnus Simono, žinomo iš 1765 metų inventoriaus, gimęs 1743 metais. o 1771 metais vedęs Ievą Budreikaičią. Šis Juozapas Šeduikis turėjo keturis sūnus ir dvi dukras. Bajorystės žymų jo santuokos ar vaikų gimimo įrašuose nėra. Mirė 1808 metais, 64-ių būdamas.

Kitas Juozapas Šeduikis - anksčiau minėtų Jono ir Margaritos Kepalaitės sūnus, gimęs 1728 metais. 1756 metais jis vedė Elžbietą Baltuškaičią. Nuo 1757 iki 1785 metų jiems gimė keturi sūnūs ir trys dukros. Per 1765 metų inventorizaciją ūkį tebevaldė Juozapo tėvas Jonas Šeduikis, todėl Juozapas tąkart neminėtas.

Juozapo ir Elžbietos pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):


1785 metų kovą Svėdasų bažnyčioje pakrikštytieji (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 121 vaizdo fragmentas)

Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!

Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?

Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.

Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.

Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.

Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1753-1806) skirtas atskiras straipsnelis.

Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš prieš tris dešimtmečius surašytųjų sulaukė ir šios Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.

*

1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.

Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui, o tas 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

© 2015, 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

1932-1935 metų Kauno moksleivių ateitininkų sąrašas

2015-04-17

Moksleivių ateitininkų veikloje (nuo 1930 metų - nelegalioje) dalyvavo jaunimas iš įvairių Kaune tuo metu veikusių vidurinės grandies ir aukštesniųjų mokyklų, kurių apytikslis sąrašas būtų toks:

Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija (buv. “Saulės” mergaičių gimnazija);
Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (uždaryta 1936 m.);
Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija arba aukštesnioji komercijos mokykla;
Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija;
Kauno aukštesnioji technikos mokykla;
Kauno Jėzuitų gimnazija;
Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija;
Kauno “Aušros” berniukų gimnazija;
Kauno meno mokykla;
Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla;
Dr. J. Tumėno brandos kursai;
Valstybės teatro vaidybos mokykla.

1932-1935 metais Kauno moksleiviai ateitininkai vieną po kito išleido keletą humoristinių laikraštėlių (”Samtį”, “Dilgėlę“, “Vėžį” ir kt.).


“Vėžio” Nr. 1 ir Nr. 2 viršeliai

Nors dėl draudimo veikti mokyklose ateitininkai anuomet turėjo būti atsargūs ir organizacijos pavadinimo skelbti negalėjo, šiuose laikraštėliuose vienas kitą “traukdami per dantį” rašė ne tik vardus, bet dažnai ir pavardes ar savo mokyklas.

Todėl iš šitų laikraštėlių galėjau surankioti Kauno moksleivius ateitininkus, veikusius 1932-1935 metais (su vienu kitu tuomet jau buvusiu moksleiviu), o skliaustuose pridėjau apie juos šiek tiek papildomų žinių iš įvairių kitų šaltinių:

Abramavičiūtė
Birutė Akstinaitė
Ambraziūnas
Bagdonas, studentas
Marcelė Banytė, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla

Antroji nuo galo pora - Marcelė Banytė ir Aleksandras Sakas. Leono Dainio nuotrauka

Juozapas Nikodemas Barakauskas iš Žemaitijos, dr. J. Tumėno brandos kursai, 1934 m. baigęs mokyklą, gyvenęs Kapsų g. 46-3 (1936 m. - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos Žaliakalnio skyriaus pirmininkas, 1937 m. pradžioje išvyko į Panevėžį, kur steigė baldų dirbtuvę)
Jonas Bastakys, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija, 1933 m. ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją (1937 m. - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos Karmelitų skyriaus pirmininkas)
Albinas Beniulis, studentas
Blynaitė iš Biržų?
Elena Brigmanaitė iš Šančių, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Buinevičius, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Čečkauskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Emilija Čepanauskaitė, 1934 m. atvykusi iš Linkuvos
Ona Čibirkaitė
Čibirka
Elena Dabkutė iš Fredos
Jonas Dainauskas (studijų metais - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos lektorius, pokariu - Jonas Lainauskas, sovietinių lagerių kalinys, matematikos mokytojas Kybartuose, vienas iš pirmųjų Sąjūdžio lyderių Vilkaviškio rajone)
Leonas Dainys
Adolfas Damoševičius Damasko (Adolfas Damušis)
Danyla iš Jėzuitų bendrabučio
Daugėla, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Veronika Diedonytė
Girnytė iš Kleboniškio
Apolonija Gliaudelytė, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija (Apolonija Pakštienė?)

Iš kairės trečia - Apolonija (Polė) Gliaudelytė, penktas - Aleksandras Sakas. Leono Dainio nuotrauka

Juozas Gražys, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Marytė Guželytė iš Linksmadvario, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Elizabeta Ilionytė
Ivanauskas, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Jablonskis, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Regina Jagminaitė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija, 1934 m. baigusi mokyklą (Dausienė? - mokėsi VDU, 1961-1964 metais buvo anglų k. mokytoja Mažeikiuose)
Jonas Jakobka, studentas
Jakubka, Kauno Jėzuitų gimnazija
Jonas Juodelis
Anelė Juodytė
Jonas Juodzevičius (dr. J. Tumėno brandos kursai, 1939 m. buvo Utenos šaulių sporto klubo vadovas)
Mykolas Jurkevičius
Viktorija Karaliūtė, Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija
Karosas, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla (Balys Karosas?)
Viktoras Karvelis, Kauno Jėzuitų gimnazija
Marytė Karžauskaitė, Stasės sesuo
Stasė Karžauskaitė, Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija, Marytės sesuo
Keturakytė
Kiras, Kauno Jėzuitų gimnazija
Kirna, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Felicija Klimukaitė, iš Jonavos gatvės, 1934 m. baigusi mokyklą (Matulevičienė? -1937-1939 m. mokytojavo Kernavėje, pokaryje - Balbieriškyje)
Steponas Kontrimas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla (sklandytuvų konstruktorius?)
Balys Kontrymas
Telesforas Krasauskas, 1934 m. rudenį ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją
Antanas Kučinskas, Kauno Jėzuitų gimnazija
Juozas Kučinskas, choristas
Petrutė Kurlianskaitė
Jadvyga Kuzmickaitė
M. Kuzmickaitė
Litvaitis
Lukaševičius, muzikantas
Lukošius (režisierius Balys Lukošius)
Povilas Malinauskas iš Subačiaus, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija, skudutininkas
Birutė Marašinskaitė iš Žaliakalnio
Markauskas
Aloyzas Mickevičius
Marijona Mickevičiūtė iš Vilijampolės
Irena Misevičiūtė
Jonas Mockūnas Šakmataitis, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija (1917-1975, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Australijoje)
Ričardas Nakas Riča
Leonas Narbutas, Kauno Jėzuitų gimnazija, 1934 m. baigęs mokyklą, literatas
Jonas Naruševičius, Kauno “Aušros” berniukų gimnazija, bajoras, jo sesuo Elena
Elena Naruševičiūtė, jos brolis Jonas
Kazys Naseckas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla, ateitininkų rajono buvęs (1933 metais) vadas

Nuotrauka su dedikacija: Aleksui Žemaitėliui. Kaziukas mergaičių nelaisvėje. 1933.II.26. K.K.Žitkus

Ona Nasevičiūtė, Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (1916-1949, vienuolė, jos knyga “Myliu Kristų : dienoraščiai ir užrašai” išleista 2009 m.)
Pranas Paičius iš Žaliakalnio, 1934 m. baigęs mokyklą
Valentina Pakėnaitė (Budnikienė? - partizano iš Taujėnų valsčiaus žmona, žuvusi kartu su vyru 1945.07)
Anelė Paškevičiūtė
Petrauskas - Petraitis, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Teresė Pikturnaitė
J. Povilaitytė iš Veiverių gatvės
Liuda Povilionytė
Lionė Pranevičiūtė, 1934 m. baigusi mokyklą
Gražina Račiūnaitė
Kazys Rainys Reinys, skudutininkas (po karo gyveno Kaune)
Repečka iš Jėzuitų bendrabučio
Ona Rimgailaitė iš Dailės darbų mokyklos
Albinas Rimkus, skudutininkas
Pranas Rinkevičius Išperėtas Dėdė
Aleksandras Rukšėnas Aleksandras II, technikas
Ruokis iš Jėzuitų bendrabučio
Rupinskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Antanas Ruzgas
Vladas Sadauninkas, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Placida Sadauskaitė iš Slabados
Sakalauskas
Aleksandras Sakas Aleksandras I, ateitininkų rajono pirmininkas 1933.11, “Samčio” įsteigėjas (dr. J. Tumėno brandos kursai)

Broniaus Uoginto piešinys iš Kauno moksleivių ateitininkų leisto laikraštėlio “Samtis” (Nr. 4, 1933 m.). Viryklę kūrena prof. Pranas Dovydaitis, valgyti neša kun. Kazys Žitkus. Prie puodo su samčiu - Aleksandras Sakas.

Savickaitė
Marytė Sinkevičiūtė, Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija
Skinulytė, Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija
Skrickis
Marytė Slavinskaitė
Albinas Stanelis iš Šančių, ateitininkų rajono pirmininkas nuo 1934 m. rudens
Petras Stankevičius
Starkevičius
Aleksandras Stasiulis Aleksandras III, choro vedėjas
Valija Staškūnaitė
Pranas Stepulevičius (Pranas Stepulis), skudutininkas, muzikantas, 1935 m. baigiantis “Pavasario” gimnaziją
Šauklytė
Antanina Šežaitė, 1934 m. baigusi mokyklą
Valė Šileikaitė iš Italijos gatvės, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Stasys Šinkūnas, Jėzuitų gimnazijos ateitininkų pirmininkas 1934 m., choristas, Žaliakalnio krikščionių darbininkų dramos sekcijos narys (1918-1984, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys)
Šliupas (Stasys Šliupas - žurnalistas, sušaudytas sovietiniame kalėjime)
Šveckus
Talačka, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Ignotas Talanskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Jonas Talkočius
Petras Talkočius
Tamulaitis
Vladas Telksnys
Stefa Telksnytė (1913-2014, Vlado Telksnio sesuo, baigusi Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminariją, mokytojavusi, sovietmečiu atleista iš pareigų)
Laura Paulina Turčinskaitė
Bronius Uogintas (dailininkas Bronius Uogintas vyresnysis, 1913-1988)
Elena Urbonaitė, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Antanas Urbonas
Irena Vaškelytė
Regina Vaškelytė
Eugenija Venckauskaitė
Antanina Viliamaitė (Kliukienė, 1912-2012, palaidota Anykščiuose)

Pirmoje eilėje iš kairės - Antanina Viliamaitė, Juozas Gražys, Aleksandras Sakas, X, antroje eilėje - Bronius Stasiukaitis, Vladas Telksnys, Pranas Rinkevičius, X. Nenustatyto laikraščio iškarpos nuotrauka, gauta iš Antaninos Viliamaitės - Kliukienės per Reginą Dainytę.

Kunigunda Viltrakytė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija (studijų metais - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos centro valdybos sekretorė ir lektorė)
Janina Vyšniauskaitė, 1934 m. baigusi mokyklą
V. Volkytė iš Šančių, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Kostas Vosylius (žurnalistas, kalbininkas?)
Steponas Znamenskas iš Marvelės, skudutininkas, literatas
Zigaitis ar Žigaitis
Kazys Zupka, poetas, menininkų būrelio globėjas

*

Dar keletą pavardžių galima pridėti iš šeimos albumo vienos fotografijos. Jos reverse yra mano tėvo Aleksandro Sako ir jo šešių draugų parašai:

K. Naseckas, J. Kamantauskas, Jovaišas, J. Mika, Al. Sakas, B. Karosas, Rinkevičius.

Nuotraukoje žmonių keliskart daugiau, dalis jų turėtų būti mūsų sąraše:

Pirmoje eilėje antras iš dešinės - Kazys Naseckas (su skrybėle). Antros eilės viduryje - Aleksandras Sakas, jam ant pečių rankas padėjęs - Pranas Rinkevičius. O gale aukščiausias - Antanas Masionis, 1931–1932 metais buvęs Lietuvos moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininku.

© 2015, 2016 Aleksandras Al. Sakas

Šaltiniai:

Samtis” ėjo nuo 1932 metų rudens. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugomi jo egzemplioriai nuo Nr. 4 (1933.02.05) iki Nr. 1(9) (1933.10.15), išskyrus Nr. 5. Pirmųjų numerių redaktorius - Aleksandras Sakas, jam susirgus, nuo Nr. 4 - Pranas Rinkevičius, paskui turbūt abu.

Klumpakojis” - išlikęs Nr. 1 (1933.11.12). Jo, kaip ir visų kitų žemiau surašytų leidinių, redaktorius - Išperėtas Dėdė (Pranas Rinkevičius).

Mėsiedas” - vienkartinis leidinys (1934.01.20).

Dilgėlė” - ateitininkų vasaros kuopos (spėju, tokią kuopą sudarė įvairių mokyklų moksleiviai, vasaros atostogų metu likę Kaune) leidinys. “Dilgėlė” išliko nuo Nr. 1 (1934.07.15) iki Nr. 11 (1935.02.10).

Vėžys“, pakeitęs nušalusią “Dilgėlę”, leistas 1935 metais. Likę jo Nr. 1 (1935.03.17) ir nedatuotas Nr. 2.

Rodyk draugams

Su Juozu Miltiniu

2014-04-02

Kodėl nepaklausiau savo tėvo, kaip ir kada jis susipažino su garsiuoju režisieriumi Juozu Miltiniu! Dabar belieka gretinti juodviejų biografijų faktus ir spėlioti.

Juozas Miltinis ir Aleksandras Sakas jaunystėje gyveno gretimuose - Viekšnių ir Papilės - valsčiuose. Abiejų biografijų pradžios keistai susipynusios. Miltinis gimė 1907 metais Liepojos - Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje (dab. Akmenės r.), Sakas gimė 1908 metais Lūšės geležinkelio stotyje (Mažeikių r.). 1912 metais Sakų šeima persikėlė į motinos gimtinę – Papilę (Akmenės r.), 1913 metais ir Miltinių šeima persikėlė į motinos gimtinę – Ramoniškę (Mažeikių r.). Kiek vėliau panašiu laiku abu dirbo raštininkais kiekvienas savo valsčiaus valdyboje.

Gali būti, kad Juozas ir Aleksandras susipažino tiktai apie 1939 metus Kaune, kai iš studijų Paryžiuje ir Londone grįžęs Miltinis vadovavo Darbo rūmų teatro studijai, o Sakas, laikraščio “Darbininkas” redaktorius ir aktyvus visuomenininkas, turėjo progų bendrauti su daugeliu žmonių, taip pat ir su savo kraštiečiu Juozu Miltiniu.

1940 metų aneksija pakeitė juodviejų, kaip ir daugelio lietuvių, gyvenimus. Bolševikams uždarius “Darbininką”, Aleksandras įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir iš Kauno išvyko, o po karo buvo suimtas, įkalintas ir ištremtas. Juozas, turbūt dėl to, kad dar prie tautininkų valdžios buvo patekęs nemalonėn, gavo pasiūlymą darbuotis naujame Panevėžio dramos teatre. Šio teatro direktoriumi buvo paskirtas Aleksandro jaunesnysis brolis Jonas. Būtent Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti.

Panevėžio dramos teatro darbai ir režisierius Miltinis netrukus buvo pastebėti ir įvertinti. Bet ne visuomet scenos Meistrą lydėjo sėkmė. Keletą metų iš teatro buvo išvarytas, Vilniuje dirbo kuklų kino filmų įgarsinimo režisieriaus darbą. Paskui (1959 metais) grįžo į Panevėžį, ir tuomet prasidėjo didysis Juozo Miltinio, jo teatro ir jo išugdytų aktorių šlovės metas - ne tik su garbės vardais ir premijomis, bet ir pilnomis žiūrovų salėmis. Būdavo organizuojamos ekskursijos į Panevėžio teatro spekaklius, ir autobusų privažiuodavo iš visos Lietuvos, Latvijos, kalbėjo, kad net iš Leningrado ir Maskvos. Tuomet Juozas Miltinis galėjo sau leisti daug ką. Pats mačiau per Centrinę (Maskvos) televiziją interviu su Miltiniu - jis kalbėjo lietuviškai, vertėjas vertė į rusų kalbą, Miltinis atidžiai klausėsi ir pataisydavo ar patikslindavo vertimą. Tai buvo negirdėtas neregėtas įvykis - kad tarybinis žmogus Maskvos televizijoje išdrįstų nekalbėti rusiškai!

Aleksandras Sakas, svečiuodamasis Panevėžyje pas marčios tėvą Juozą Steponavičių (skulptorių, vienu metu trumpai dirbusį ir teatro dailininku), nesivaržydamas aplankydavo savo senus pažįstamus Juozą ir Vaciuką (aktorių Vaclovą Blėdį). Grįždavo pas Steponavičius puikios nuotaikos, retais gėrimais privaišintas.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre saugomas Aleksandro Sako 1987 metų laiškas - sveikinimas Juozui Miltiniui jo jubiliejinio gimtadienio proga:

Laiške Aleksandras rašė apie savo brolio Jono, buvusio Miltinio direktoriaus, mirtį bei apie sesers Marytės (Marijos Sakaitės - Paškevičienės) pakitusią gyvenamąją vietą. Juozas Miltinis prašydavo Marytės, JAV lietuvių kultūros žurnalo “Metmenys” administratorės, rasti jam būtinų meno knygų.

Tačiau labiausiai intriguojanti yra šito laiško pradžia: “Dažnai prisimenu mūsų jaunų dienų mergužėlę Elenutę, kuri, be abejo, kaip drugelis liko tik sapne…” Tą rašyti Juozui Miltiniui! Miltiniui, garsiam savo nemeile moterims, išsiurbiančioms vyrų kūrybines galias! Matyt, Aleksandras kadaise pažino ir kitokį Juozą. Kas toji kaip drugelis Elenutė? Vyrai, kurie ją sapnuodavo, patys liko tik sapne.

© 2014 Aleksandras Al. Sakas

Pastaba su priedais:

Juozo Miltinio gimimo vieta nurodoma įvairiai. Čia rėmiausi įrašu iš Akmenės bažnyčios 1902-1912 metų gimimo metrikų knygos (epaveldas.lt):

Įrašo vertimo santrauka: 1907 m. rugsėjo 9 d. Akmenės bažnyčios vikaras kun. M. Petrauskas pakrikštijo kūdikį vardu Juozapas Papilės valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Juozapo s. ir Uršulės iš Vaikasų Miltinių sūnų, gimusį š. m. rugsėjo 3 d. Papilės parapijos Liepojos - Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje. Krikštatėviai buvo Adomas Puidokas su mergina Barbora Vaikasaite.

Juozo Miltinio tėvų santuokos įrašas iš Viekšnių bažnyčios 1896-1910 metų santuokos metrikų knygos (epaveldas.lt):

Įrašo vertimo santrauka: 1904 m. vasario 1 d. Viekšnių bažnyčios vikaras kun. Martynas Valančiauskis sutuokė Papilės valsčiaus valstiečius Joną Miltinį, viengungį 28 metų iš Papilės parapijos Dabikinės stoties, su Uršule Vaikasaite, mergina 24 metų iš šios parapijos Ramoniškės kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Pranciškos gimusios Traušyte Miltinių sūnų su dukterimi teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Uršulės gimusios Barauskaite Vaikasų, dalyvaujant liudininkams Pranui Kateivai, Antanui Miltiniui, Stanislovui Uksui ir kitiems.

Rodyk draugams

“Lietuvos Judas”

2014-02-12

Tai buvo per vokiečių okupaciją 1943-1944 metais leistas pogrindinis leidinys. Nedidelis - vieno lapo - laikraštukas, kurio išėjo vos du ar trys numeriai, anuo metu sulaukė nemenko tiek Lietuvos gyventojų, tiek nacių saugumo (gestapo) dėmesio, nes jame buvo viešinami asmenys, ypač uoliai tarnavę vokiečių okupacinei valdžiai ar kitaip lietuvių tautai prasižengę.

“Lietuvos Judo” du pirmieji numeriai saugomi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.


“Lietuvos Judas”, Nr. 1, 1943 m. rugsėjo 13 d.


“Lietuvos Judas”, Nr. 2, 1943 m. gruodžio 1 d.

Dėdamas čia “Lietuvos Judo” kopijas, jas cenzūravau. Tie iš kolaborantų, kurie pakliuvo į “Lietuvos Judą”, buvo savo laiku įvardinti, todėl nemanau, kad reikėtų dar kartą skelbti juos, jau palikusius šį pasaulį. Be to, prie jų pavardžių kartais nėra konkrečių išdavikiškos veiklos faktų. Nors informaciją “Lietuvos Judo” talkininkai tikrindavo, galėjo būti ir taip, kad užtekdavo - “ne vienas sakė”. Antai, pirmajame numeryje šiaulietis P. M. buvo paskelbtas gestapininku. Antrajame numeryje leidėjai šią žinią “atitaisė” ir žmogaus už moralinę skriaudą atsiprašė.

Kas leido “Lietuvos Judą”? Lietuvių fronto žmonės - buvę ateitininkai, okupantų į pogrindį nuvaryto Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariai.

Kylant Lietuvoje laisvės sąjūdžiui, mano tėvas Aleksandras Sakas jau galėjo atskleisti tai, ką laikė svarbiausiu savo gyvenimo žygiu. Savaitraštis “Gimtasis kraštas”, tuomet neįtikėtinai populiarus, 1989 metais išspausdino straipsnį apie “Lietuvos Judą”, kuriame Aleksandras Sakas pasakojo (Antanas Martinionis, “Lietuvos Judas”, arba rezistencinis pogrindis, “Gimtasis kraštas”, 1989 m. balandžio 6-12 d., Nr. 14 (1151), 5 pusl.):

Buvau pirmojo numerio ir redaktorius, ir leidėjas. Jį spausdinome Šiauliuose, vieno medinio namo antro aukšto koridoriuje, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Spaustuvinį šriftą iš “Titnago” spaustuvės pavogė ten dirbęs Vanagas. Mes abu su juo ir atspaudėme 1000 egz. “Lietuvos Judą” Lietuvoje platinome studentams talkinant.

Antram numeriui surinkau medžiagą ir ją paruošiau spausdinimui. Šriftą parvežiau į Šiaulius iš Kretingos pranciškonų vienuolyno spaustuvės. Jį spausdino mano draugai Juozas Gražys (gyvena Kaune) ir Povilas Malinauskas (miręs). (…) Išspausdino 3000 egz. Dalį brolis Antanas nusivežė į Kauną, o iš ten studentai paskleidė Lietuvoje (suklydo pasakotojas arba žurnalistas, nes antrasis numeris buvo išspausdintas Kaune, vežti jo iš Šiaulių į Kauną nereikėjo. Matyt, Antanas Sakas bus vežęs dalį pirmojo numerio tiražo - aut. past.).

Buvo išleistas 1944 metais ir trečias “Judo” numeris. Aš jau šiame darbe nedalyvavau. Nežinau net kas spausdino.

Iš Šiaulių ar Kauno talkininkai “Lietuvos Judą” išvežiodavo į visas puses. Štai, buvęs politinis kalinys ir tremtinys Julius Martišius rašė, kaip 1943 metais, gyvendamas Šiauliuose ir dirbdamas geležinkelio valdybos ūkio skyriuje, iš Aleksandro Sako ir kitų gautą pogrindinę spaudą gabendavo į Kretingą, Telšius, Mažeikius, Tauragę (”Tėviškės žiburiai”, 2006.03.21, Nr. 12, 4 pusl.).

O 1991 metais laikraštyje “Klaipėda” publikuotame interviu su Aleksandru Saku “Lietuvos Judo” leidimo istorija buvo papasakota kiek išsamiau (Aldas Vabuolas, Dar gyvas “Lietuvos Judo” redaktorius ir leidėjas!, “Klaipėda”, Nr. 112 (13189), 1991 m. birželio 7 d., 2 pusl.):

“Lietuvą” (pogrindinį laikraštį - aut. past.) Šiauliuose leido Petras Dzegoraitis ir katalikų veikėjas daktaras Jasaitis. Kilo mintis ir man išleisti tokį pogrindinį laikraštuką. Susitariau su spaustuvėje dirbančiu Juozu Vanagu: parūpink, sakau šriftų. Tas atsakė: bus! Ir savo žodį tesėjo. Pradėjau rinkti medžiagą…

- Kaip žurnalistas suprantu, kad Jums labai kruopščiai reikėjo patikrinti surinktus duomenis: juk ne juokas visai Lietuvai viešai paskelbti žmonių, kurie apkaltinami bendradarbiavimu su naciais, pavardes…

- Taip, šitas darbas buvo ilgas ir kruopštus. Padėjo man pogrindininkai ateitininkai, Kauno, Dotnuvos ir Šiaulių studentai. Aš pats, tikrindamas gautas žinias, keliskart važiavai į Vilnių ir Kauną.

Beje, kai kuriuos parsidavėlius iš Šiaulių išaiškinti man nebuvo itin sunku. Šiaulių gestape dirbo mano jaunystės draugas Adolfas Bučikas. Nueinu, būdavo, pas jį, o jis man ir prasitaria apie tuos, kas jiems padeda (…).

- O kur rinkote “Lietuvos Judą”?

- Šiauliuose, pas Juozą Vanagą. Namas, kur jis gyveno, - priešais Petro ir Povilo bažnyčią. Kartu kaimynuose, apačioje, gyveno ir gestapininkas… O mes užlipame ant aukšto ir renkam tokiam koridorėlyje. Jeigu kas lips, - turime maišą. Sutarėme: uždengsime ir šnekėsim lyg niekur nieko. Bet viskas baigėsi laimingai. Surinktą numerį Juozas nusinešė į spaustuvę - tarp kitko, labai rizikuodamas - ir atspausdino tūkstantį egzempliorių “Lietuvos Judo”. Aš tuos laikraščius paimu ir nunešu pas savo brolį Antaną - jis gyveno prie geležinkelio stoties - o iš čia jau studentai išvežiojo po Vilnių, Kauną, Dotnuvą ir kitus Lietuvos miestus.

- O kaip sekėsi antrąjį “Lietuvos Judo” numerį išleisti?

- Antrąjį numerį surinko ir atspausdino Kaune Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas. Visą medžiagą aš jiems pateikiau. Antrojo numerio jau daugiau buvo atspausdinta - trys tūkstančiai egzempliorių. Beje, šiedu vyrai spausdino pogrindinį satyrinį “Kuntaplio” laikraštuką. (…)

Antrąjį “Lietuvos Judo” numerį išleidau 1944 metų vasario mėnesį (datuotas 1943 m. gruodžio 1 d. - aut. past.). Prieš tai vėl nuėjau pas Adulį - taip mes vadindavome Adolfą Bučiką - pasitikrinti medžiagos, o tasai ir sako: “Ar nenori uždirbti penkių tūkstančių markių?” - “Už ką?”, - klausiu. - “Kas išduos “Lietuvos Judo” leidėją, gaus penkis tūkstančių markių”. Nusisukau, kad jis nematytų, kaip aš paraudau.


“Lietuvos Judą” leisdamas, Aleksandras Sakas buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas. Nuotraukoje - su bendrakursiais pirmos eilės centre.

Trečioji publikacija “Lietuvos Judo” tema (Antanas Čalnaris, Kova dviem frontais, “Valstiečių laikraštis”, 1994 m. balandžio 9 d., Nr. 29 (7289), 9 pusl.) šiai istorijai naujų faktų ar detalių ne ką tepridėjo. Tačiau tiems, kas kada nors semsis žinių iš to straipsnio, norėčiau vieną kitą epizodą patikslinti.


“Valstiečių laikraščio” 1994 m. balandžio 9 d. numerio fragmentas. Tekstas su klaidele - Aleksandras Sakas tuomet buvo sulaukęs 85 metų.

Aleksandras Sakas galėjo būti primiršęs kai kuriuos tuomet jau 50 metų senumo įvykius ir susiejo pirmojo “Lietuvos Judo” numerio leidimą Šiauliuose su savo mokymusi tame mieste. Būta kiek kitaip. Mokytojų kursus Šiauliuose Aleksandras lankė iki 1941 m. rugsėjo 15 d. (Lietuvos ypatingojo archyvo KGB byloje P-11800-LI yra kursų baigimo pažyma). Po to išvyko ieškoti darbo į Kauną, kur Aleksandro pažįstami ateitininkai Petras Gailiūnas ir Pilypas Žukauskas - Narutis vietoj mokytojavimo pasiūlė jam darbą Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabe. Šis darbas tetruko kelias dienas, nes vokiečiai rugsėjo 21 d. štabą išvaikė, o LAF veiklą uždraudė. Po to Aleksandras Sakas, studijuodamas Dotnuvoje, dažnai viešėdavo Šiauliuose pas brolį Antaną. Vienos tokios viešnagės metu, spaustuvininkui Juozui Vanagui padedant, sumanymas išleisti “Lietuvos Judą” buvo realizuotas.

Kita svarbi pastaba, tinkanti ne tik trečiajai, bet ir antrajai publikacijai. Pasakodamas apie “Lietuvos Judo” antrojo numerio spausdintojus Juozą Gražį ir Povilą Malinauską, Aleksandras Sakas turbūt pamiršo pasakyti, kad šie jo draugai leido ne vien satyrinį laikraštį “Kuntaplis”. Svarbiausias juodviejų žygis buvo daugiatiražio pogrindžio laikraščio “Į laisvę” spausdinimas. Pats Juozas Gražys savo 1993 m. rugsėjo 16 d. laiške Aleksandrui Sakui rašė:

Pamenu, kad jį (”Lietuvos Judą” - aut. past.) prašei pagaminti, ir jis buvo atliktas. Rinkimas buvo mano, o spausdinti padėjo Povilas (Povilas Malinauskas - aut. past.). Mūsų akimis, tai buvo smulkus darbelis ir mums sunkumų nesudarė. Platinti mes jo nesiėmėme, bet manau, kad Povilas šiek tiek kai kam išdalijo. (…) Mūsų anų laikų tame spausdinimo lizdely pagrindinis uždavinys buvo laiku išleisti „Į laisvę“ 10 tūkst. tiražu du kartu į mėnesį. Ir tai buvo ištesėta.

Ir dar vienas trečiosios publikacijos patikslinimas. Aleksandro Sako areštas 1945 metais su “Lietuvos Judu” turi mažai ką bendro. Kaip rodo KGB bylos medžiaga, kagėbistai nenujautė, kad suėmė “Lietuvos Judo” redaktorių. Jie įtarė Aleksandrą Saką buvus antitarybinio pogrindžio Dotnuvos žemės ūkio akademijoje organizatorumi ir daužė jį septynias savaites, stengdamiesi išgauti žinių apie pasipriešinimo dalyvius.

Pagaliau buvo palikti tiktai ankstesnių laikų “nusikaltimai”: 1931 - 1933 metais vadovavo Kauno suaugusiųjų gimnazijos “antitarybinei” ateitininkų organizacijai, 1941 metais dirbo LAF štabe, o vokiečių okupacijos metu Dotnuvoje platino pogrindinę “nacionalistinę” spaudą. Aleksandras to neneigė. Vėliau gailėjosi nežinojęs, kad jo įdarbinimo LAF štabe net įforminti nespėta, todėl šio epizodo įrodymų saugumiečiai neturėjo. Pasisakė platinęs ir “Lietuvos Judą”, neva gaudavęs jį Vilniuje iš brolio Jono Sako - manė, kad brolis paspruko į Vakarus ir kagėbistams bus nepasiekiamas. Tačiau kiek vėliau Jonas Sakas, paleistas iš amerikiečių belaisvių stovyklos, pasuko ne į Vakarus, bet rytų pusėn, kur 1945 metų rugsėjį pateko tiesiai į rusų kontržvalgybos SMERŠ rankas. Laimei, Jono tardytojai apie “Lietuvos Judą” nieko nežinojo, ir Aleksandro parodymai broliui nepakenkė.

Trečiasis “Lietuvos Judo” numeris, jei tikrai buvo išleistas, išėjo 1944 m. Ką žinome apie jo leidimą?

1988 metais Aleksandras Sakas kreipėsi į LTSR prokurorą dėl reabilitacijos. Jo prašymo pagrįstumą tikrino saugumas. Buvo apklaustas pats prašytojas ir kiti žmonės - Aleksandras Bendinskas, Juozas Gražys. Laikai keitėsi, ir Sakas su Bendinsku (galbūt abu sutarę, kad apie pogrindinę antifašistinę spaudą jau galima kalbėti) papasakojo KGB tardytojui “Lietuvos Judo” istoriją. Mintis leisti tokį laikraštuką kilusi jiedviem. Sakas teigė pirmuosius du numerius paruošęs pats vienas, o trečiąjį išleidęs Bendinskas. Bendinskas kalbėjo panašiai - kad jiems pavykę išleisti trejetą numerių.

Tačiau vėliau Aleksandras Bendinskas savęs “Lietuvos Judo” leidėju niekur nebevadino. Jau cituotame 1989 metų Antano Martinionio straipsnyje jis žurnalistui pasakojo:

Jo (”Lietuvos Judo” - aut. past.) berods išėjo trys numeriai. Į juos pakliuvo voldemarininkai, nacionalistų partijos nariai ir kiti. Pasirodžius pirmam numeriui mane keikė, išėjus antrajam, jie tiesiog užsiuto, o kai išėjo ir trečiasis, mane pradėjo persekioti jau ir vokiečiai. Nors laikraštuką spausdino kiti. Informacijas, medžiagą teikė “Židinio” leidėjas Virbickas, gydytojas Bronius Stasiukaitis (besitraukdamas į Vakarus, žuvo ant Tilžės tilto), studentas Pilypas Žukauskas, Povilas Malinauskas ir daugelis kitų.

Ir savo atsiminimų knygoje “Be pagražinimų” (Vilnius, 2006 m.) Aleksandras Bendinskas nerašo, kad būtų leidęs “Lietuvos Judą”. Todėl gali būti, kad jo trečiąjį numerį (jei toks tikrai buvo) paruošė ir išleido kažkas kitas.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.

Priedas

Iš 2014 m. paskelbtos Tomo Petreikio daktaro disertacijos “Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu“:

Dėl griežtos vokiečių cenzūros ir popieriaus trūkumo, nors regione leidyba nuo 1942 m. oficialiai beveik sustojo, nelegalūs spaudos užsakymai tik suintensyvėjo. Iš Šiaulių „Astros“ spaustuvės darbininkų Romualdo Prancevičius ir Stanislovo Ežerskio bei rezistentų Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandro Sako atsiminimų yra žinoma, kad ši spaustuvė, daugiausia naktimis, spausdino įvairius necenzūruotus užsakymus. Dėl vieno nepatenkinto kliento nukentėjo spaustuvės vedėjas Bronius Naudžiūnas. Jis priėmęs užsakymą iš kažkokio Maskevičiaus atspausdinti maldaknygę, bet spaustuvės darbininkai, daugiausia dirbdami naktimis, nebesugebėjo laiku įvykdyti nelegalių spaudos darbų „Galeno“ laboratorijai. Pastarosios vedėjas Sutkus dėl draudžiamos veiklos B. Naudžiūną apskundė Šiaulių miesto burmistrui Petrui Linkevičiui. Jis B. Naudžiūną iš vedėjo pareigų atleido, o jo vieton paskyrė šilališkį karininką Stasį Bagdoną. Vedėjų pasikeitimas lemiamos įtakos nelegalios spaudos užsakymams neturėjo, nes, pasak R. Prancevičiaus, vadovaujant S. Bagdonui, nelegalūs spaudos darbai buvo atliekami dar didesniu mastu. (146 pusl.)

Valstybinė Kretingos spaustuvė 1941 m. birželio mėn. sudegė, bet Kretingos pranciškonų spaustuvės inventorius buvo išlikęs, matyt, stovėjo nenaudojamas, mat rezistentas A. Sakas 1943 m. iš jos gavo šrifto savo redaguojamam “Lietuvos judo” laikraščiui. Jei spaustuvė būtų veikusi ir šriftas būtų buvęs registruotas, juo rezistentui būtų buvę rizikinga naudotis. (183 pusl.)

Rodyk draugams