Onutės Vitonienės tremties keliai

Mano teta Ona Vitonienė (1911-2009) atsiminimų apie tremtį neparašė. Gal ką savo seserims slapčia yra pasakojusi. Bet ir laikams pasikeitus, apie tremtį su teta Onute beveik nepakalbėta. Gerai, kad kiti žmonės, tais pačiais kančių keliais ėję, spėjo paliudyti, ką jie visi kartu patyrė.

Valstybė be teisingumo yra ne valstybė, bet plėšikų lizdas, kaip sakė vienas mąstytojas. 1941 metų birželio 14-tos naktį okupacinės valdžios pasiųsti plėšikai įsiveržė į Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo ūkininko Juozo Vitonio namus. Pakėlė iš miego jį patį, žmoną Onutę, tėvą Mykolą. Gal tik trijų mėnesių sūnaus Aloyzo nežadino. Perskaitė sprendimą visą šeimą iškeldinti į nuošalius “didžiosios tarybinės tėvynės” rajonus. Davė valandėlę kitą susiruošti. Paskui su sargyba išgabeno į geležinkelio stotį ir ten įgrūdo į gyvulinį vagoną.

Tą naktį iš Gaižiūnų kaimo be Vitonių buvo išvežtos jų kaimynų ūkininkų Antano Kutkos ir Alfonso Ziberko šeimos bei Antano Kutkos vyresnysis brolis Liudas. Galėjo visi važiuoti tuo pačiu vagonu, kankindamiesi - už ką, kuo nusikaltę? Kur juos padės? Kas nutiks su ištuštėjusiais jų namais, visais daiktais, paliktais gyvuliais? Kam atiteks jų prakaitu laistyta, už viską labiau branginta žemė?

Naujosios Vilnios stotyje dauguma darbingų vyrų buvo atplėšti nuo jų šeimų, taip pat ir Onutės vyras Juozas Vitonis, kiti gaižiūniečiai (jie išgabenti į lagerius, ten Antanas Kutka ir jo sūnus Albinas žuvo).

Visus išdundino rytų pusėn. Kažkurioje stotyje išgirdo - karas! Tačiau tremtinių kelionė tęsėsi…

Sugrūstiems į uždarus vagonus vargas buvo visiems - tiek inteligentams, tiek paprastiems valstiečiams. Lentų gultai dviem aukštais, tvanku, tamsu - tik maži grotuoti langeliai… Jokio intymumo gamtiniams reikalams - po vagonu stotyse arba tam pačiam vagone pro iškirstą grindyse skylę… Beveik mėnesį dorai nesiprausę… Kas turėjo pakankamai maisto, dalinosi su kitais, taip pat ir su rusais stotyse, duonos prašančiais. Lietuviai nesuprato, kaip čia yra - dar tik pirma karo savaitė, o jau Rusijoje duonos trūksta? Nebuvo girdėję apie seniai einantį bolševikų valdžios karą su savo liaudimi. O tremtiniai stotyse gaudavo košės ir virinto vandens. Maisto nesuvalgom, atiduodam vietiniams vaikams (Dalia Grinkevičiūtė, 19).

Iš traukinio tremtiniai išlaipinti liepos pradžioje toli už Uralo - Sibiro pietuose, Altajaus krašto Barnaulo mieste. Apgyvendino palapinėse miesto pakraštyje. Kitą dieną tremtinius pradėjo skirstyti didelėmis grupėmis po Altajaus rajonus.

Onutė Vitonienė kurį laiką liko Barnaule. Kelionėje susirgęs jos Alyziukas buvo paguldytas ligoninėn. Nepagijo. Po daugelio metų giminėje sklandė gandas, kad teta Onutė, bijodama būti išskirta su sūnumi, pati jį paėmė iš ligoninės. Vardyno “Lietuvos gyventojų genocidas” duomenimis, 1941 m. gimęs Aloyzas Vitonis mirė Barnaule 1941 m. rugpjūtį.

*

Netekusi vienintelio sūnaus, Onutė Vitonienė pirmąją sunkią žiemą bus iškentusi ne Barnaulo mieste, bet taigoje - Altajaus krašto Kalmankos rajono Petrovkos kaime.

Lietuviai Petrovkoje gyveno barakuose arba pas vietos gyventojus, dirbo taigoje - ruošė malkas. Su nedaugeliu atvežtų vyrų dirbo moterys ir paaugliai vaikai. Pjūklai ir kirviai atšipę (neturėjo kuo galąsti), o reikėjo medį nupjauti, šakas nugenėti, supjaustyti pusmetriniais gabalais, juos sukapoti ir malkas sukrauti. Dienos norma - 2 kubometrai. Neįvykdysi - sumažins ir taip menką maisto davinį. Beje, davinio dykai neduodavo, reikėjo pirkti. Kas dar turėjo iš namų atsivežtų lietuviškų lašinių ar kokių parduoti tinkamų rūbų, valgė sočiau.

Nors gyvenimo sąlygos buvo labai blogos, visą laiką badavome ir dirbome neįprastą, sunkų fizinį darbą, bet nesirgome jokiomis gripinėmis ligomis, jokiomis slogomis (Jurgis Gasiūnas, 40).


Petrovka 2012 metais. Nuotrauka iš panoramio.com, autorius PahAlex. Fotografuota pravažiuojant traukiniu. Per 70 metų Petrovkos vaizdas pasikeitė, taiga nutolo.

1942 metų pavasarį lietuviai, pasisodinę bulvių, jau tikėjosi ateinančią žiemą nebealkti, bet liepos pradžioje daugelis jų buvo išvaryti į antrąją tremtį. Jos pradžia buvo kaip ir 1941 metų birželį: vėl gyvuliniai vagonai ir ginkluota sargyba. Vagonai buvo sausakimšai prigrūsti.

Geležinkeliu iš Barnaulo tremtinius atvežė iki Angaros upės. Atgabeno ne vieną tūkstantį žmonių. Čia jų laukė šiokia tokia atgaiva - pirtis, barakai, vakarais dainos prie laužų.

Po to - dvi dienos Angaros upe baržomis iki Zajarsko. Zajarske - be pastogės, lietus, laukai aplinkui.

Iš Zajarsko - sunkvežimiais per taigą kalnais ir slėniais iki Lenos upės. Apie šį kelionės etapą visuose prisiminimuose skaitome vaizdingus įspūdžius - turbūt niekas iš tremtinių tokiu greičiu dar nebuvo lėkęs kalnų keliais.

Išaušo karšta liepos 25-oji. Šiandien mes turim įveikti nemažą (apie 300 km) atstumą tarp Angaros ir Lenos upių. Šoferiai įgudę, leidžia mašiną pašėlusiu greičiu, posūkiuose sunkvežimis baisiai pasvyra, mes suklinkam. Prašau šoferio, kad lėčiau važiuotų (…). Jis išlipa iš kabinos, atsistoja ant pakopos ir nelaikydamas vairo (o greitis didžiulis) pasižiūri į mus (Dalia Grinkevičiūtė, 28).

Ust Kutas, Lenos krantas. Dvi savaitės palapinėse belaukiant garlaivio. Dienos gražios, maudomės, valgyti duoda gerai (Dalia Grinkevičiūtė, 30).

Paskui savaitę garlaiviu Lenos upe į šiaurę iki Jakutsko. Tai buvo ilgo etapo maloniausios dienos - garlaivyje visi vėl pasijuto žmonėmis. Tas pojūtis bemat dingo Jakutske, kai daugiau kaip du tūkstančiai tremtinių buvo sugrūsti į baržą ir plukdyti dar šimtus kilometrų link Arkties vandenyno. Rytais gaudavo košės ir duonos, vakarais - skystos buizos. Kasdien darėsi vis šalčiau…

Vilkikas su Jurgio Gasiūno barža, kurioje buvo ir Ona Vitonienė, jau praplaukė vietą, per kurią žemėlapyje nubrėžta poliarinio rato linija. Už jos kuo šiauriau, tuo ilgiau vasarą saulė nenusileidžia, o žiemą nepateka.

Dar 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato, ir jau Lenos žiotys, Arkties vandenyno Laptevų jūra. Čia prie negyvenamo Bykovo iškyšulio dužo visos tremtinių viltys, sukeltos gandų, kad juos vežą ne kur kitur, o į Ameriką! Bykove iš baržos buvo išlaipinta pirmoji tremtinių grupė.

Kiti (ir Onutė) jūroje persodinti į laivą ir nuplukdyti į rytus. 1942 metų rugpjūčio 24 dieną dar vienas pavojingas persodinimas jūroje, ir ratinis garlaivis “Kačug” įtempė baržų virtinę į Janos upės žiotis. Netrukus gal porai šimtų lietuvių tremtinių - moterų, vaikų, senelių, keliolikai vyrų - liepė išlipti. Kuogastachas!

Iš baržos denio žiūrėjome į nesvetingą, žemą, pliką krantą, bet lipti į jį niekas nesiryžom. (…) Pagaliau išlipome ant šlapio, kupstuoto kranto. Išlipę mindžiukavome, nežinodami, nei kur eiti, nei ką daryti (Jurgis Gasiūnas, 69).


Kuogastacho pakrantė su baržų likučiais 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka, daryta per ekspediciją prie Janos upės, kurioje dalyvavo ir buvę tremtiniai Algis Šapauskas bei Julius Šagamogas. Kuogastacho tremtinio Kęstučio Vaišvilos archyvas.

Likusius baržose išplukdė kažkur tolyn Janos upe.

*

Su Onute Kuogastache buvo išlaipinti ir jos pažįstami iš tremties Petrovkoje: Vladas ir Katrė Bartnikaičiai iš Kauno su dukra ir trimis priglaustais giminaičių vaikais, Petras ir Elena Girčiai iš Labūnavos su trimis mažais vaikais, Valteris ir Liucija Inzeliai iš Kauno su sūnumi, Felicija ir Ignas Kalkovai iš Kauno su penkiais vaikais, Juozas ir Liuda Norkai iš Kauno su sūnumi ir Liudos tėvais Venclavičiais, Angelina Švėgždienė iš Vilniaus su sūnumi, Marijona Banienė iš Anykščių rajono Daujočių kaimo su dviem vaikais, Adomas ir Julija Bieliūnai iš Troškūnų su sūnumi ir Julijos motina Bronislava Gabrėniene, Ona Chlebinskienė iš Šiaulių su keturiais vaikais, Elena Dzegoraitienė iš Šiaulių, Petronėlė Galvanauskienė iš Rokiškio rajono su dviem vaikais (trečias buvo miręs Petrovkoje), Eleonora Gurklienė iš Rokiškio rajono su svaine Salomėja Gurklyte (Eleonoros vienintelis sūnus gimė ir mirė 1941 m. Petrovkoje), Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono su trimis suaugusiais vaikais, Onutės kaimynė iš Gaižiūnų Uršulė Kutkienė, Emilija Lukoševičienė iš Veiverių su sūneliu, Alfonsas ir Janina Rapoliai iš Svėdasų su dviem vaikais, vieniša Jadvyga Sinkevičienė iš Šiaulių apskrities, Ona Skrabulienė iš Lazdijų rajono su trimis vaikais, Vytautas ir Veronika Šapauskai iš Rokiškio su keturiais vaikais, žydai brolis ir sesuo Ruchai iš Rokiškio (jų motina Pera Ruchienė buvo mirusi Petrovkoje)…

Tai - vien tik iš Petrovkos į Kuogastachą patekusiųjų sąrašas. Daug jų, bet ne visi. O kur dar iš gausybės kitų Altajaus vietų išvežtieji? O kiek dar jų liko pamirštų, niekur neužrašytų?

Lietuviai Kuogastache nebuvo pirmieji gyventojai. Ten rado palapinėse gyvenančius prieš porą savaičių atkeltus Leningrado vokiečius ir suomius bei atokiau jurtose įsikūrusią rusų viršininkiją (punkto viršininką, sandėlininką, pardavėją, tabelininkę ir panašius).

Į pliką tundrą išvarytiems žmonėms davė pasistatyti tris kareiviškas palapines. Palapinėse vietos užteko stačiomis, bet ne atsigulti, todėl miegodavo pakaitomis. Maisto produktų dar buvo, valgyti virė ant laužų.

Reikėjo kuo greičiau pasistatyti jurtas, nes devynis mėnesius trunkanti poliarinė žiema jau buvo čia pat. Valdžia statybai davė stulpų ir karčių, įrankių nedavė. Gerai, kad lietuviai turėjo savo kirvių ir kaltą, o pjūklą pasiskolino iš vokiečių. Trūko kastuvų nukasti velėnai - pagrindinei jurtos sienų ir stogo medžiagai. Moterys velėną plėšė visokiomis medžio nuoskilomis - ir Onutė Vitonienė su jomis (Onutės jurtos bendrabuvio Mykolo Proškino, į Kuogastachą patekusio vienuolikos metų vaiku, liudijimas).

Kas yra Sibiro šalčiai, tremtiniai jau žinojo, todėl plušo neraginami. Statybą netrukus sutrukdė vietinė valdžia, visus bent kiek darbingus nuvariusi iškrauti druskos, atplukdytos didele 500 tonų talpos barža.

Moterys ir vaikai mediniais kastuvais (nes geležinių beveik neturėjome) bėrė į maišus druską, o mes, vyrai, nešiojome ją į krantą ir pylėme ant žemės. Mums buvo nesuprantama ir nejauku taip barbariškai elgtis su tokiu brangiu daiktu. Žinojome, kad labai daug toje nelaimingoje ir suniokotoje Rusijoje yra šeimų, kurios, neturėdamos druskos, kankinasi (Jurgis Gasiūnas, 71-72, beje, “vyrui” - cituojamų atsiminimų autoriui - tuomet buvo 16 metų).

Dar druską bekraunant užėjo lietus, lijo ilgai, druska tirpo ir tekėjo į upę. Po lietaus ėmė snigti, šlapias sniegas pusmetriniu sluoksniu apklojo visą tundrą, likusią druską ir nebaigtas statyti jurtas.

Štai, tremtinės Jūratės Bičiūnaitės (žinomo lietuvių dramaturgo Vytauto Bičiūno dukros) pirmųjų dienų Kuogastache įspūdžiai:

Iškrovę pirmą partiją druskos ir išpylę ją į krūvą, pasivogėm maišų. Per tundrą, kur, atplėšus dešimt centimetrų velėnos, blizgėjo amžinas ledas, su batukais nepavaikščiosi, o ką jau kalbėti apie basą koją (Jūratė nė batų nebeturėjo - A. S.). Išsiskalbę tuos maišus upėje, pasidarėme autkojus. Apsivynioję jais kojas, ėjome tundron rinkti malkų. Rinkome ir krovėme į kūgio pavidalo krūvas, kad jos pradžiūtų. Kai pašviesdavo saulė ir nutildavo vėjas, būdavo ne taip šalta. Kildavo pagunda nusivilkti skrandas, kad saulutės spinduliai pašildytų kūną, nes atrodė, kad mūsų ir kaulai šąla. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuoj pat spiečiais apnikdavo uodai. Vos tik pūstelėdavo vėjas, uodai išnykdavo. Vėjai beveik visada pūsdavo nuo Ledinuotojo vandenyno. Tada Jana pradėdavo šiauštis, lyg kas imtų ją šukuoti prieš plauką. Vėliau pasišiaušusios bangelės virsdavo didelėmis bangomis - atklysdavo Laptevų jūros alsavimas. Vanduo Janoje tapdavo sūrus ir pakilęs išsiliedavo iš krantų. Saulę staiga uždengdavo juodi debesys ir šlapias sniegas dideliais kąsniais dribdavo žemėn, po akimirkos prasidėdavo liūtis. Po kelių ar keliolikos minučių audra praūždavo ir vėl viskas nurimdavo kaip nebuvę. Tik mes drebėdavom permirkę. Išsidžiovinti drabužių nebuvo kur. Palapinėje stovėjo 2 geležinės krosnelės, bet ant jų ką nors išsivirti ar džiovinti galėjo tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Todėl nusirengę kabindavom išgręžtus drabužius ant karties virš savo gulto, o autkojus, gerai išgręžę, vėl vyniojome ant kojų, paskui atsigulę pasidėdavom kojas su drėgnais autais kitam ant krūtinės (Jūratė Bičiūnaitė, 56).

Iškrovus druską, liepta pradėti žvejybą tinklais, į kurią su vyrais, kiek jų ten darbingų buvo, ėjo stipresnės moterys ir paaugliai. Onutė Vitonienė taip pat traukė tinklus iš ledinio Janos vandens. Jurtas vos spėjo baigti iki šalčių, dar diena kita - ir jurtos sienų iš sušalusių velėnų būtų nebepavykę suplūkti, o tuomet visiems - galas.

Pastatė dvi dideles (10×5m) ir vieną mažą (5×5m) jurtas. Vienoje iš didesnių gyveno ir Onutė Vitonienė kartu su 28 šeimomis (apie 80 žmonių). Iš geležinės statinės, perpjovus ją pusiau, buvo padarytos dvi krosnelės jurtos šildymui, valgio (kai jo turėdavo) virimui ir rūbų džiovinimui. Gultai buvo padalyti po lygiai - kiekvienam teko po 30 su trupučiu centimetrų, todėl paprastai miegodavo pakaitomis.

Tie, kurie nemiegojo, o laukė eilės patalan, sėdėdavo ant gultų krašto, snausdavo, melsdavosi, kai kurie kalbėdavosi, liedami širdies skausmą, verkdavo. Kiti kūrendavo krosneles, šildydavosi (…). Jokio darbo jurtoje dirbti niekas negalėjo, nes viešpatavo visiška tamsa, neišpasakyta kamšatis ir sunkus, kelis kartus iškvėpuotas oras (Jurgis Gasiūnas, 76).


Vienos iš Kuogastacho jurtų likučiai 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka iš Kęstučio Vaišvilos archyvo.

Kurui rinkdavo upės atneštus ir išmestus medžius, rąstus ir lentgalius. Greitai artimiausia pakrantė buvo nurinkta, tekdavo kuro ieškoti vis toliau. O jį iškirsti iš ledo ir tempti keletą kilometrų greitai ėmė stigti jėgų - badas ir ligos baigė išsekinti žmones.

Daugelis susirgo šiltine, platinama gausybe utėlių, kurių išnaikinti neturėjo kuo. Pirmąją žiemą visi kentėjo nuo skorbuto. Valgydami žalią žuvį, nuo tos baisios ligos būtų apsigynę, bet, Janai užšalus dvimetriniu ledu, poledinė žūklė nieko neduodavo - žuvys kažkur dingo.

O vaikai? Onutė savo maldose turbūt dėkodavo Dievui, kad jos Alyziukas nesulaukė tos kančių žiemos.

Vaikučių kojytės buvo žaizdotos (nuo skorbuto - A. S.), jie nebegalėdavo atsikelti. Žilvičio jurtoje gyveno mokytojai Girčiai su keturiais mažais vaikais (…) kartą vienas iš Girčiukų, pamatęs kaimynę kepant blynus, supiepsėjo: „Mamyte, apklok man galvytę!“. „Kodėl, vaikuti?“ — paklausė Girčienė. „Aš negaliu matyti, kaip Gražvyda blynelius valgys!“. „Ir mane, ir mane!“ — prašo kiti Girčiukai. Girčienė kloja alkanų vaikelių galvas antklode ir šnibžda: „Ateis laikas, vaikučiai mano brangūs, ateis, kai ir mes blynelių prisikepsim! O dabar pakentėkite truputį, kiti vaikeliai irgi kenčia…“ (Jūratė Bičiūnaitė, 64).

Su mirtimi susidurdavo kone kas dieną, bet savižudybių Kuogastache nebuvo. Mykolas Proškinas prisimena tik vieną vėlesniais metais iš nelaimingos meilės nusižudžiusią merginą.

Darbininkams duodavo (tiksliau - leisdavo nusipirkti) miltų 360 gramų dienai, nepajėgiantiems dirbti ir vaikams - pusę tos normos. Už darbą tremtiniams šiek tiek mokėjo - už pagautą žuvį (kol jos buvo), už paruoštas malkas valdžios būstams šildyti. Beje, darbui rūbų ar apavo tremtiniai negaudavo. Jų prižiūrėtojai, nors buvo karo metas, nieko nestokojo - turėjo juodos ir baltos duonos iš amerikoniškų miltų, valgydavo amerikoniškus konservus, dėvėjo amerikoniškus kailinukus…

Teta Onutė iš savo vaikelio antklodėlės pasisiuvo kažką panašaus į veltinius.

Prie Lenos žiočių, Trofimovske, išlaipinta Dalia Grinkevičiūtė ir kiti lietuviai tą žiemą, nesiliaujančios pūgos visiškai užpustyti, neturėdami jėgų net angos į lauką atsikasti, būtų visi nusibaigę iš bado ir šalčio, jei ne paties Dangaus atsiųstas Angelas didelio, pakumpusio, rusiškai kalbančio žydo pavidalu. Jis su savo bendrakeleiviu atkasė angą į baraką, paskui su viskuo pertekusiais vietiniais viršininkais pakalbėjo taip įtaigiai, kad tuoj ir bemirštantiems tremtiniams atsirado truputį šilumos, maisto ir net vaistų nuo skorbuto - kasdien po puodelį daigintų žirnių. Kol dėkinga lietuvių tauta pastatys tam Angelui paminklą, priminsiu, kaip jis buvo vadinamas Žemėje - gydytojas Lazaris Solomonovičius Samodurovas.

Kiek tokių mirties stovyklų, kaip Trofimovskas ar Kuogastachas, buvo pribarstyta Arkties vandenyno pakrantėse? Ar visas jas tą baisiąją 1942 - 1943 metų žiemą aplankė gelbstintis Angelas? Ar visur išgyveno bent po vieną tremtinių kančių liudininką, na, išskyrus tremtinių prižiūrėtojus, būsimuosius medaliuotus “karo veteranus”?..

Kuogastache tą žiemą išmirė daug lietuvių: Juozas Gudjurgis, 39 m. žurnalistas iš Kauno; Juozas Jasevičius, 61 m. ūkininkas iš Kupiškio rajono (jo žmona Ona mirė ten pat po trijų metų); Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono (61 m. Pranas mirė ar ne pirmasis iš lietuvių dar rugpjūtį, 41 metų Ona - per Kalėdas); tetos Onutės kaimynė iš Gaižiūnų 66 m. Uršulė Kutkienė; Labūnavos mokytojų Petro ir Elenos Girčių naujagimis sūnus; 36 m. Veiverių mokytoja Emilija Lukoševičienė (jos sūnus Gražvydas, ištremtas trijų metukų, taip pat mirė Kuogastache, tačiau nežinia, ar tą žiemą); rokiškėnų Vytauto ir Veronikos Šapauskų 4 m. dukrelė Teresė; Stasys Gasiūnas, 49 m. tarnautojas iš Rokiškio; Ignas Kalkovas, 56 m. mokytojas iš Kauno; pakaunės darbininkas 61 m. Stasys Venclavičius ir jo žmona 58 m. Teresė; 57 m. vieniša tremtinė iš Šiaulių apskrities Jadvyga Sinkevičienė…

*

Nuo 1943 metų vasaros Kuogastacho tremtinių buitis ėmė pamažu gerėti - buvo pastatyta kepykla, pirtis. Lietuviai susirentė daugiau jurtų, utėlės buvo visiems laikams išnaikintos. Tačiau badauti teko dar ne kartą.

Mūsų šeima - dabar jau tik penki žmonės (po tėvo Stasio Gasiūno mirties - A. S.) - gaudavome du kilogramus duonos, už kurią reikėjo mokėti palyginti didelę sumą pinigų. Rašau “didelę”, nes mes beveik nieko neuždirbdavome. Žvejai nuo Naujųjų metų iki pat ledo iš Janos išėjimo nesugavo nė vienos silkės. Tremtiniai, kurie veždavo malkas ir pristatinėdavo jas kontoron, už tai gaudavo labai mažą atlyginimą. Mažai kas galėdavo malkas vežti, nes beveik visi jurtoje sirgo (Jurgis Gasiūnas, 100-101).

1943 metais rudeniop jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams nusišypsojo laimė. Juos surinko ir išvežė į mokyklą - internatą rajono centre Kazačjėje (dar vieno Onutės jurtos bendrabuvio Kęstučio Vaišvilos, į Kuogastachą atgabento septynių metų amžiaus, liudijimas).

1943 metų ruduo visiems įsiminė potvyniu, kai tundra aplinkui virto banguojančia jūra, iš jos kyšojo tik tremtinių jurtos, kurias jau sėmė vanduo. Tremtiniai, sulipę ant viršutinių gultų, tyliai laukė kokio nors galo…

1944 metus tremtiniai sutiko vienoje iš didžiųjų jurtų - joje radosi erdvės, kelioms šeimoms išsikėlus į naujai pasistatytas mažesnes jurtas. Lietuvių jaunimas surengė vakarą su dainomis ir žaidimais, parodė vaidinimą, kurio scenarijų sukūrė Jūratė Bičiūnaitė.

Ėjo antroji tremties Arktyje žiema. Po baisios pirmosios lietuviai šiai žiemai buvo atsparesni. Badavo, šalo, sirgo, bet laikėsi. Lengviau nebuvo - medieną malkoms vis iš toliau tekdavo tempti, o pavasarį paaiškėjo, kad ir žuvies Kuogastacho apylinkėse sumažėjo. Uždarbio nebuvo, o juk ir tai menkai duonos normai reikėjo pinigų!

Kartą valdžia sumanė dalį Kuogastacho lietuvių išvaryti į žvejybą už kelių dešimčių kilometrų vietovėn, Elen Šaru vadinamon. Beteisiai tremtiniai nuolankiai ruošėsi šį įsakymą vykdyti. Tačiau, pasak Mykolo Proškino, nelauktai pasipriešino vienas žmogus, iš kurio niekas nė tikėtis to negalėjo - Onutė Vitonienė, tyli, darbšti, pamaldi moteris. “Napajėdu ja! Ja v Lėninšor napajėdu!”, - kartojo ji rusiškai rytų aukštaičių akcentu. “Zavpromas” apstulbo: “Kaip tai nevažiuosi?”. “Chlėba nietu, dėngi nietu - ja v Lėninšor napajėdu”, - aiškino užsispyrėlė. Maištas baigėsi Onutei laimingai, neišvarė jos į Stolbų kalėjimą, kaip kitiems už visokius nusižengimus kartais būdavo. “Zavpromas” siunčiamiems tolimon žvejybon tremtiniams išmokėjo avansą.

Kuogastacho uosteliui augant, daugėjo jame dirbančių laisvai samdomų žmonių. Tenai nemaža tremtinių ieškojo darbo. Kai kurie patarnaudavo uoste gyvenantiems rusams: plovė baltinius, skaldė malkas, nešiojo iš upės ledą (Jurgis Gasiūnas, 125).

1945 metų gegužę Europoje baigėsi karas. Tremtiniai visą laiką tikėjosi, kad po karo jiems bus leista grįžti į Lietuvą. Deja, to jiems dar teko laukti ilgus metus, ir ne visi sulaukė. Tačiau Lietuvą pasiekti laiškais jau galėjo. Rašyti reikėjo rusiškai, nes laiškai buvo tikrinami, o laiškuose turėjo niekuo nesiskųsti.


Lietuvės tremtinės Kuogastache pokario metais.

Nuotraukos fone - vienas iš teatro dailininkės ir Kuogastacho tremtinės Natalijos Bičiūnienės garsiųjų pieštinių kilimų. Kitoje nuotraukos pusėje užrašytos (nuo viršutinės eilės iš kairės į dešinę) pavardės: Vaišvilaitė, Žilvitienė, Ubarevičiūtė, Kunčinienė, Vitonienė, Lukošaitytė, Vabalienė, Banytė.

Regina Vaišvilaitė, 17 metų ištremta iš Šiaulių su mama, dviem broliais ir seserimi į Altajaus krašto Ongudajaus rajono Tengos kaimą, po metų - į Kuogastachą (tėvas Brunonas Vaišvila pateko į Rešotų lagerį). Visi liko gyvi. Jauniausias iš Vaišvilų Kęstutis šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Regina dar Kuogastache ištekėjo, 1957 metais grįžo į Lietuvą su dviem tremtyje gimusiais sūnumis.

Emilija Žilvitienė, ištremta iš Kauno su vyru, dukra ir motina. Tremtyje vertėsi siuvimu. Vyras Juozas Žilvitis - Kretingos muziejaus įkūrėjas, mokytojavęs Kretingoje ir Kaune. Iš tremties visi sugrįžo 1957 metais.

Angelė Uborevičiūtė, viena iš keturių seserų, Utenos rajono ūkininko Balio Uborevičiaus dukra, su motina, seserimis ir broliu ištremta į Altajaus krašto Barnaulo rajoną. Iš Kuogastacho pirmasis į Lietuvą grįžo brolis Jonas. Motina, paleista laisvėn 1956 metais, liko Jakutijoje. Jai 1962 metais mirus, visos Uborevičiūtės grįžo į Lietuvą skirtingu laiku, jau su savo vaikais. Tėvas Balys Uborevičius, beje, garsaus tarybinio komandarmo Jeronimo Uborevičiaus brolis - žuvo Rešotų lageryje.

Konstancija Kunčinienė su vyru ūkininku, dviejų metų sūnumi ir vyro broliu iš Utenos rajono Luknių kaimo ištremta į Altajaus kraštą (duomenys apie tikslesnę vietą, kaip ir apie brolių Kunčinų, Antano ir Juozo, tremtį ir likimą, prieštaringi). Sūnelis Vigimantas buvo miręs Altajuje 1941 metų žiemos pradžioje. Konstancija Kunčinienė iš Kuogastacho 1952 metais perkelta į Jakutską, o 1957 metais paleista grįžo į Lietuvą.

Lukošaitytė. Viena iš dviejų seserų - Danutė arba Eugenija (jei Danutė, tai čia - žinomų Lietuvos skulptorių Lukošaičių mama ir močiutė). Jos buvo iš Šiaulių, pirmąją tremties žiemą praleido Ongudajuje. Altajaus krašto Ongudajaus rajone. Visi, išskyrus tėvą Jokymą Lukošaitį, žuvusį lageryje, grįžo į Lietuvą.

Albina Vabalienė, mokytoja iš Radviliškio. Šeimos neteko dar vežama į tremtį - vyras Česlovas Vabalas atskirtas Naujojoje Vilnioje (žuvo lageryje), naujagimė dukrelė pakeliui mirė vagone. Albina Vabalienė grįžo į Lietuvą 1956 metais.

Vitalija Banytė iš Anykščių rajono Svėdasų valsčiaus Daujočių kaimo, netoli nuo Onutės Vitonienės gimtųjų Šeduikių. Tremties pradžioje kaip ir Onutė buvo Petrovkoje su broliu ir mama (tėvas Jonas Banys įkalintas Rešotų lageryje, ten ir žuvo). Kuogastache Vitalija Banytė ištekėjo, susilaukė sūnaus, 1957 metais paleista į Lietuvą negrįžo.

*

Žuvies visoje Janos deltoje pagaudavo vis mažiau, todėl nuo 1947 metų vasaros valdžia tremtinius pradėjo perkėlinėti į kitus Jakutijos rajonus.

Onutė Vitonienė atsidūrė Sangare, prie Lenos - tos Sibiro upės, kuria lietuviai 1942 metais buvo atplukdyti į Laptevų jūros pakrantes.

Čia, nemažame anglies kasyklų mieste, gyvenimo sąlygos buvo gerokai lengvesnės, negu Kuogastache. Veikė elektrinė, žmonės kibirais parsinešdavo karšto vandens (Jūratė Bičiūnaitė, 158). Jaunimas galėjo mokytis - buvo vidurinė mokykla. Onutė dirbo siuvėja vietos pramonės kombinate.


Onutės nuotrauka, 1951 metais iš Sangaro atsiųsta į kitą Sibiro kraštą mano Mamai: Prisiminimui sesutei Elenytei, švogriui Aleksandrui ir mažajam Aleksiukui. Ona. Sangara. 18/I-51.

Sangare gyveno daug lietuvių tremtinių, taip pat ir keliolika Kuogastacho pragarą kartu su Onute išgyvenusiųjų.

Nors duonos ir cukraus užteko, bet žuvies (pagrindinio mūsų Šiaurės maisto) neturėjome, mėsos kainos buvo astronomiškos, jos pirkti neįstengėme. Pagrindinis mūsų maistas - bulvės, kurios neblogai derėdavo. Vasarą valgėme svogūnų laiškus, retkarčiais galėjome nusipirkti karvės pieno. Sangaruose klimatinės sąlygos buvo nepalyginamai geresnės nei Ust Janos rajone. Poliarinių naktų nebuvo, bet gyvenome ant amžino įšalo (Jurgis Gasiūnas, 186).

*

1957 metais Onutė Vitonienė buvo paleista iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

© 2017 Aleksandras Sakas

Pastaba

Jurgio Gasiūno atsiminimų knygoje yra Petrovkos lietuvių sąrašas, kurį iš atminties sudarė tremtinys Algirdas Šapauskas. Knygą ruošiant spaudai, tikslinant žmonių vardus, buvo naudojamas dar 1981 metais Čikagoje Leono Kerulio išleistas “Išvežtųjų lietuvių sąrašas (Stalino teroras 1940-1941)”. Kerulio sąraše buvo Vitonienė Elena, ūkininkė iš Svėdasų valsčiaus Trumponių kaimo.

Elena Vitonienė su jau paaugusia dukra bei mažesniu sūnumi tremtyje gyveno Altajaus krašte, bet ne Petrovkoje (Vardynas, 912). Jos vardą ir kitus duomenis Jurgis Gasiūnas savo sąrašuose per klaidą bus priskyręs Onai Vitonienei. Su pastaba: Neaišku, kur jos šeima - Petrovkoje buvo viena (Jurgis Gasiūnas, 194). Mūsų Onutė tikrai buvo likusi viena, nes 1941 metų spalį mirė ir jos uošvis Mykolas Vitonis.

Kitame Jurgio Gasiūno sudarytame - Kuogastacho tremtinių lietuvių - sąraše yra vienoje iš didžiųjų jurtų gyvenusi Vitonienė, su prierašu: buvo Petrovkoje (Jurgis Gasiūnas, 198). Nors ji vėl pavadinta Elena, bet tikroji Elena Vitonienė su vaikais prie Laptevų jūros išvežta nebuvo. Kuogastacho “ledinį pragarą” iškentė Ona Vitonienė (Vardynas, 912).

Literatūra ir šaltiniai:

Jūratė Bičiūnaitė - Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, Mintis, 1990.

Jurgis Gasiūnas, Ledinio pragaro ratai, Vilnius, Mokslas, 1991.

Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005

Vardynas “Lietuvos gyventojų genocidas”, I tomas (1939 - 1941), antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1999.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą