Kunigas Boleslovas Pacevičius

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais. (Lk 24, 28-29)

Boleslovas Pacevičius gimė 1909 metais Ukmergėje. Tėvai - Kazimieras ir Zofija Dambrauskaitė Pacevičiai - netrukus persikėlė į Pašilę prie pat Ukmergės (dabar Pašilė - Ukmergės miesto dalis). Ten tėvas buvo gavęs tarnybą Vaitkuškio dvare, pas grafą Stanislovą Kosakovskį. Pašilėje prabėgo Boleslovo vaikystė.

Boleslovo mama, siuvėjo dukra, ir pati mokėjo siūti. Kai Boleslovo tėvelį per Pirmąjį pasaulinį karą paėmė į rusų kariuomenę, mama siuvimu maitino šeimą - savo motiną ir keturis mažus vaikus. Karo metais siautėjo ne viena epidemija - Zofija Pacevičienė palaidojo du savo mažylius. Ir Boleslovas buvo užsikrėtęs šiltine, bet išgijo.

Nuo mažens Boleslovas norėjo tapti kunigu. Nors buvo gabus ir darbštus vaikas, skaityti išmokęs dar iki mokyklos, jo svajonė rodėsi neįgyvendinama - kad taptum kunigu, reikėjo ilgai mokytis, o lėšų tam nebuvo.

Laimei, 1917 metais Pašilėn atvyko lenkai ponai Zdobickai ir įsteigė ten nemokamą mokyklą, tiesa, lenkišką, bet Boleslovui tai netrukdė - jo šeimoje, kaip ir Pašilėje, daugiau buvo kalbama lenkiškai, negu lietuviškai.

Pagaliau ir Boleslovo tėvelis grįžo iš karo. Pasirodė, buvo vokiečių nelaisvėn pakliuvęs.

1920 metais Pašilėje atsidarė lietuviška pradžios mokykla, kurion perėję vaikai sparčiai atlietuvėjo. Mokyklą pabaigęs, Boleslovas rengėsi stoti į Ukmergės gimnazijos antrąją klasę. Regėjos, viskas klostėsi puikiai - tėvelis ir mama turėjo darbo ir uždarbio, šeima pagausėjo vėl iki keturių vaikų, bet… Sunkiai susirgo Boleslovo mama. Kainavo daktarai, vaistai, tačiau niekas nepadėjo - palikusi neišaugintus vaikus, pati nė trisdešimties nesulaukusi, Boleslovo mama 1924 metais mirė.

Bėdos po vieną nevaikšto. Boleslovo tėvelis vis rečiau gaudavo darbo. Šeima ėmė skursti, ir viltys mokytis gimnazijoje blėso. Boleslovui teko pelnyti duoną koklių fabrike prie Pašilės, paskui Žasliuose. Kepyklai visuotinės krizės metais užsidarius, grįžo į Pašilę. Čia po vietos pavasarininkų vado zakristijono Zigmo Ciplinsko mirties buvo priimtas jo vieton. Ne vien ūkinius reikalus bažnyčioje tvarkė - Pašilės vargonininkui Antanui Mečioniui pamokius, giedodavo ir grodavo vargonais per mišias.

Apie Boleslovo Pacevičiaus gabumus nugirdo į Pašilę perkelto valsčiaus pareigūno Karčiausko duktė Kristina, kuri kartu su broliu Samueliu nemokamai parengė Boleslovą gimnazijos mokslams. 1928 metais Boleslovas buvo priimtas į Kauno Jėzuitų gimnaziją. Ten už mokslą mokėti nereikėjo, bet kur pinigai knygoms ir drabužiams, maistui ir būsto nuomai? Gelbėjo tėvai jėzuitai - apgyvendino bendrabutyje, davė naudotų vadovėlių…

Po dviejų mokslo metų Kauno Jėzuitų gimnazijoje Boleslovas jau buvo pasiruošęs stoti į kunigų seminariją. 1930 metais kandidatų Kauno kunigų seminarijon buvo perteklius, čia būtų reikėję už mokslą ir knygas mokėti, todėl Boleslovas su tokiais pat neturtingais bendramoksliais penkiese išvažiavo Žemaitijon į Telšių kunigų seminariją, kur sąlygos buvo palankesnės. Po žinių patikrinimo visi Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai buvo priimti į aukštesnį - antrą - kursą. Lėmė geros lotynų kalbos žinios - juk beveik visi dalykai seminarijoje buvo dėstomi lotyniškai.

Mokėsi Boleslovas Pacevičius stropiai, kiekvienus mokslo metus baigdavo cum laude (su pagyrimu). 1936 metų balandį buvo įšventintas į kunigus.

Mano tėvas Aleksandras Sakas, į Telšių kunigų seminariją įstojęs 1934 metais, Boleslovo bendrakursiu nebuvo, tačiau Boleslovą paskyrus vikaru į Papilę, mano tėvo tėviškę, būtent jis informavo, kas per parapija naujojo vikaro laukia. Nors mano tėvui mokslus seminarijoje teko nutraukti, bet su Boleslovu toliau bičiuliškai bendravo, ką liudija šeimos archyve išlikusi fotografija:


Kun. B. Pacevičius. Nuotrauka su dedikacija: Ilgam prisiminimui praėjusio gyvenimo linksmų ir liūdnų valandų. Mylimam Aleksandrui. Kun. Boleslovas. Papilė 1938-X-28. Su spaudu “Foto M. J. Gutmano, Šiauliai, Vilniaus 213″.

Boleslovas Pacevičius buvo įvairiapusių gabumų žmogus, savo sugebėjimais imponavęs parapijos jaunimui. Kunigas ir kartu - futbolininkas, chorvedys, dramos režisierius. Antai, Papilės pavasarininkai, vadovaujant kunigui B. Pacevičiui, buvo pastatę net Šilerio “Plėšikus”. Beje, mano tėvo jaunesnysis brolis Vincas Sakas šiame spektaklyje kūrė vieną pagrindinių - Karlo vaidmenį.

Savaitraštis “Žemaičių prietelius” 1938 m. spalio 27 d. rašė:

Prieš keletą metų Papilės parapijoj buvo jaučiamas didelis tikėjimo sustingimas. Bet atkėlus jauną energingą kun. B. Pacevičių, tuojau parapijos veidas prašvito. Savo gražiais pamokslais grąžino į bažnyčią tas paklydusias avis, kurios Kristų buvo bepamirštančios. Laukė ir daugiau darbų. Jau kelinti metai Papilės bažnyčia neturėjo didžiojo altoriaus. Šią vasarą pavaduodamas kleboną, kuris buvo išvažiavęs į Ameriką sveikatą pataisyti, pasiryžo pastatyti didįjį altorių. Tam darbui gausiomis aukomis karštai pritarė visa parapija, ir štai jau dabar tas didelis ir sunkus darbas baigtas. Greta to iškyla ir kapinių tvarkymo reikalas. Kapinės jau apvestos spygliuota viela, o frontiniai vartai išlieti iš betono, kurie teikia praeinančiam malonų įspūdį.

Didelę Papilės parapiją aptarnavo du vikarai. 1938 metais su Boleslovu ten dirbo Petras Butkus, toks pat muzikalios ir poetiškos natūros kunigas, žinomos dainos “Kaip obelis, mamyt, palinkus” autorius. Abu vikarai tąmet prašėsi iškeliami kitur. To priežastimi buvo senąjį kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga - epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant.

Prašymas buvo išgirstas. Savo atsiminimuose kunigas Boleslovas, tarsi sumuodamas veiklos Papilėje rezultatus, rašė:

Iš Papilės išvykimas buvo nepaprastai sunkus ir graudus: suorganizuotas jaunimas - jų choras išlavintas taip nuoširdžiai gieda bažnyčioj. Choristų tėvai, kurie anksčiau retai arba iš viso nelankė bažnyčios, dabar ją užpildo. Veikia teatras - veikalai religinio turinio nuostabiai veikia žiūrovų nuotaiką. Valančiaus liaudies universitete skaitomos paskaitos, daromos repeticijos, vyksta religiniai skaitymai. Čia žaidimai ir muzika. Sporto aikštės įrengtos. Pavasario jaunimas, uniformuotas savo kepuraitėm, dalyvauja suvažiavimuose, kongrese, pirmauja krepšinio varžybose. Iš jų parinkti aktoriai stebina dalyvius salėje. (”Žingsniai prieš neviltį”, 213 p.)

Iš Papilės kunigas Boleslovas Pacevičius trumpam buvo perkeltas į Šilalę, o iš ten - vikaru į Kuršėnus. Kuršėnuose, kaip pats rašė, pailsėjo, o nuo 1939 metų rudens gavo naujas pareigas - Viekšnių progimnazijos kapeliono. Čia veiklos netrūko - dėstė religiją, lotynų kalbą, filosofiją, turėjo auklėjamąją klasę, globojo nelegaliai veikusius progimnazijos ateitininkus, režisavo spektaklius, pats piešdavo jiems dekoracijas… Inscenizavo Antano Baranausko “Anykščių šilelį”, pastatė Kazio Binkio “Atžalyną” - tą spektaklį viekšniškiai kartojo ne kartą ir buvo nuvežę parodyti atgauto Vilniaus krašto žmonėms.

“Žemaičių prietelius”, rašydamas apie 1939 m. spalio 23 d. gaisrą Viekšnių bažnyčioje, gyrė kunigą kapelioną B. Pacevičių, su Viekšnių vyrais išgelbėjusį vargonus ir kitas bažnyčios vertybes.

Paskui užėjo baisūs okupacijų laikai. Prie rusų kunigas Boleslovas jau buvo kareivių pastatytas prie sienos - išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas. Prie vokiečių bandė ištraukti savo auklėtinę žydaitę (nors ir žinodamas, kad ji skundė buvusiems okupantams jį patį ir kitus viekšniškius) - vokiečių gestapininkas tik įsiuto ir pasiūlė kunigui vieną duobę su ja.

Viktorijos Sakaitės sudarytame Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų sąraše yra ir kapelionas Boleslovas Pacevičius, gelbėjęs pražūčiai pasmerktus Viekšnių žydus - parūpindavęs nelaimėliams fiktyvius dokumentus ir rasdavęs jiems prieglobstį ūkininkų namuose. Tačiau savo atsiminimuose kunigas Boleslovas apie tai nieko neparašė.

1944 metais su tėvu ir broliu Stasiu pasitraukė į Vokietiją. Buvo patekęs į siaubingąjį Drezdeno subombardavimą, tačiau liko gyvas. Apvaizdos dar kartą išgelbėtas Paderborne per šio gražaus bažnyčių ir vienuolynų miesto sunaikinimą. Karui baigiantis dirbo lenkų, buvusių karo belaisvių, stovyklos Vevelsburge kapelionu, paskui Grevene moterų vienuolyno kapelionu. Grevene bedirbdamas kartu studijavo teologiją Miunsterio universitete ir muziką Miunsterio konservatorijoje.

Grevene kunigas Boleslovas užtruko keturis metus. Čia susidarė lietuvių kolonija, buvo įkurta lietuviška progimnazija, vėliau sujungta su Detmoldo gimnazija. Šioje gimnazijoje Boleslovas Pacevičius dėstė lotynų kalbą, o prie gimnazijos veikusioje prekybos mokykloje “Žibintas” mokė tikybos, muzikos ir ėjo kapeliono pareigas. Prie visų darbų ir studijų dar prisidėjo choro ir vaidybos repeticijos.

Grevene buvo pastatyti trys dideli spektakliai, jau vaidinti Viekšniuose, bet su kitais vaidintojais: Kazio Binkio “Atžalynas” bei paties režisieriaus inscenizacijos “Sūnus palaidūnas” ir “Fabijolė”.

Nuo 1947 metų lietuvių kolonija Grevene ėmė sparčiai tirpti - prasidėjo emigracija į Angliją, į Australiją. Mažėjo mokinių gimnazijoje, buvo uždaryta prekybos mokykla. Emigravo ir kunigas Boleslovas - per Angliją, kur jau buvo įsikūrę jo tėvas ir brolis - į Kanadą.

Kanadoje pradėjo nuo Sent Džonso (St. John’s) prie Atlanto vandenyno. Čia greitai išgarsėjo kaip kunigas iš Europos, mokantis daug kalbų (lotynų, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų). Buvo kviečiamas patarnauti įvairių kalbų katalikams imigrantams, dar nespėjusiems išmokti angliškai. Be abejo, ir antrasis jo pašaukimas - chorvedyba - netruko pasireikšti. Bet atsiradus Toronto lietuviškoje parapijoje laisvai kunigo vietai, persikėlė į tą lietuvių “sostinę”. Kaip ir Tėvynėje, kibo į darbą, organizuodamas chorus, dramos ratelius, netgi tautinių šokių grupę.

Suaugusiųjų choro burti nereikėjo - jau buvo vis plačiau skambantis “Varpas”, vedamas vargonininko ir kompozitoriaus Stasio Gailevičiaus. Boleslovas ėmėsi dirbti su vaikais. Ilgainiui radosi kuo pasididžiuoti. Kunigo Boleslovo Pacevičiaus paruoštas choras ir solistai (su jais repetavo Stasys Gailevičius) didelėje šv. Pranciškaus bažnyčioje Toronte atliko sudėtingą Teodoro Diubua (Theodore Dubois) oratoriją “Septyni Kristaus žodžiai”. Gailėta tiktai, kad šio darbo nepavyko įamžinti įrašu plokštelėn.

Toronte lietuvių dramos teatre ilgai veikė dvi artistų trupės - “Sietyno” ir “Aitvaro”. Sietyniečių vadovas kunigas Boleslovas darė viską - prodiusavo ir režisavo spektaklius, projektavo ir piešė dekoracijas, adaptuodavo ar net pats rašydavo scenarijus.

“Sietyno” trupė sėkmingai gastroliuodavo kituose Kanados ir JAV miestuose.


Toronto “Sietyno” nariai su vadovu kun. B. Pacevičiumi apie 1955 m. Nuotrauka iš multiculturalcanada.ca.

Deja, kunigą Boleslovą Pacevičių 1959 metais iš Toronto iškėlus, kito tokio trupės vadovo neatsirado, ir “Sietynas” išsisklaidė.

Po Toronto kurį laiką dirbo kanadietiškoje parapijoje, subūrė bažnytinį berniukų chorą, giedojusį lotyniškai, sulaukusį daug pagyrų. Gaila buvo palikti savo choristus, bet negalėjo atsisakyti kvietimo į Ontarijo Londoną lietuviškos parapijos kurti. Parapiją įsteigė 1964 metais, o kunigas Boleslovas Pacevičius buvo pirmasis jos klebonas, su kitais veikliais lietuviais pradėjęs nuo pačių pradžių - patalpų bažnyčiai, parapijos namų et cetera.

Senatvei atėjus, kunigas Boleslovas grįžo Torontan, tėvų pranciškonų prieglobstin. Mirė po 1987 m.

Per gyvenimą išleido keletą knygų, viena jų - autobiografinė “Žingsniai prieš neviltį”. Antologijoje “Eilėraščiai Marijai”, Jono Šlekio rūpestingai paruoštoje ir išleistoje 2000 metais, įdėta kunigo B. Pacevičiaus biografijos duomenų ir jo sukurta giesmė.

© 2013, 2017 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Kun. B. Pacevičius, Žingsniai prieš neviltį, Toronto, 1980.

2. “Eilėraščiai Marijai” , mariologinės poezijos antologija, sudarytojas Jonas Šlekys, “Ardor”, Marijampolė, 2000

3. “Lietuvos valsčių” serijos monografija “Papilė”, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2004 (I dalis), 2006 (II-III dalys).

4. Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

5. Laurinaitis Antanas, Viekšnių mokykla dviejų okupacijų metais, “Vienybė”, 1999.12.16. (Bronislovo Kerio rinkinys Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Viešos prieigos elektroninių išteklių archyve, http://eia.libis.lt)

6. Milda Danys, Lithuanian theatre in Canada after the Second World War, Polyphony, The Bulletin of the Multicultural History Society of Ontario, Fall/Winter 1983 Vol.5 No.2, P. 16-17.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą