Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1937 - 1942 metais

1937 metais mano mama Elena Dobregaitė baigė gimnaziją Rokiškyje ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą medicinos studijuoti.

Jos tėvas Juozapas Dabrega buvo miręs dar 1936 metais. Tėviškę paveldėjęs vyriausiasis sūnus Jonas turėjo ambicijų savo ūkį sutvarkyti taip, kad kaimynai pavydėtų. Naujai technikai reikėjo nemažų lėšų, skolinosi iš banko. Ėmė stigti pinigų mokėti pasogą seserims Onai ir Pranutei ir už mamos mokslą.

Apie mamos vargą jos studijų metais sužinojau daug vėliau, kai jos seniai nebebuvo. Antrąjai tėvo žmonai Marcelinai besigydant nuo vėžio, kažkas iš gydytojų - mamos bendramokslių - papasakojo, kaip sunkiai mama vertėsi. Ne visada turėjusi ką valgyti, kartais ilgesnį laiką gyva būdavusi vien iš namų atsivežtais sūriais.


Mama - antroji iš dešinės - su baltos spalvos studentiška kepuraite. Berods, tokia kepuraitė buvo studentų, nepriklausančių jokioms korporacijoms.


Pratybos prozektoriume. Mama - iš kairės trečioji. Prie kiekvieno iš 12 stalų dirbdavo po aštuonis studentus medikus (kaip nuotraukoje) arba po šešis studentus odontologus. Tokios pratybos vykdavo tris semestrus kasdien nuo 16 iki 19 valandos.

Studijuodama Kaune mama pradėjo rūkyti. Prisimenu ją pačią pasakojus, kad niekaip neįstengusi priprasti prie iš prozektoriumo parsinešamo lavonų kvapo - jis pykinęs, negalėjusi kąsnio nuryti, ir vyresnių kolegų patarimu ėmusi tą tvaiką vyti cigaretės dūmais. Įpratusi rūkė visą savo neilgą gyvenimą, išskyrus tuos metus, kai laukėsi manęs ir mano broliukų.


Dar viena pratybų prozektoriume nuotrauka (fotografas - K. Baulas). Už stalo - Anatomijos katedros asistentas Romualdas Masalskis (su akiniais). Nuotraukos kitoje pusėje keletas grupės draugų pasirašė vardais: Anelė, Stasė (stovi trečioji iš kairės), Tea, Verutė (sėdi pirmoji iš kairės), Vladas, Vova. Antroji iš dešinės - Marija Šarauskaitė. Mama - centre tarp vyrų.


Kaunas, 1938 m. gegužės 5 d., medicinos studentės pirmakursės. Mama - dešinėje tarp draugių. Kitoje nuotraukos pusėje Veronikos (ji - viršuje iš kairės) užrašyta: “Atminki tuos kančių kelius, kai prie nelaidotų raudojom…”


Archyvo g. 15, Žaliakalnis, 1938 metų rugpjūčio 31 d. Antrą studijų kursą pradėsianti mama - antroji iš kairės. Galbūt, čia mama kurį laiką gyveno.


Naujutėlės Vytauto Didžiojo universiteto klinikos, statytos nuo 1937 m., mamai pradėjus studijas, ir baigtos 1940 m.


1937-1942 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai prie medicinos fakulteto. Atpažįstu tik Eugeniją Liaugminaitę (sėdi antroji iš kairės).

1942 m. mama baigė studijas Kaune ir po vienerių metų stažuotės Utenos apskrities ligoninėje 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose.

Studijų draugai


Eugenija Šimkūnaitė studijų metais. Nuotrauka iš Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo tinklalapio.

Likus maždaug mėnesiui iki mirties, mama, gulėdama Vilniaus onkologiniame dispanseryje, paprašė ją lankiusio sūnėno Algimanto Kubiliūno, kad surastų jos bendrakursę Eugeniją Šimkūnaitę, garsiąją vaistažolių žinovę. Algimantas laiške prisiminė tas dienas taip:

“Papasakosiu apie susitikimą su Šimkūnaite. Ji, kaip žinai, buvo savotiškas žmogus, nors ir labai nuoširdi, tačiau ne visada subtiliai reiškusi jausmus. Kai nuėjau pas ją į darbą, prisistačiau ir papasakojau, ji, gal iš nuostabos, gal supratusi situaciją, garsiai sušvilpė. Kai ji atėjo į palatą, tuo metu kaip tik buvau ir aš.

- Tai ko dabar nukabinai nosį? – griaudėjo ji, kad, matyt, net koridorius skambėjo. Kaip toliau vyko pokalbis nežinau, nes aš greitai išėjau.”

Eugenija Šimkūnaitė galėdavo parinkti žolių nuo bet kurios ligos, išskyrus vėžį, nes nuo jo, senovėje labai reto, lietuvių liaudies medicina vaistų neturėjo.

*

Kita mamos bendramokslė - okulistė medicinos mokslų daktarė Ona Jaudegytė, šeimos nesukūrusi, gyvenimą pašventusi mokslui ir ligoniams. Vienu jos pacientų vaikystėje buvo ir mano broliukas Remigijus.


Ona Jaudegytė. Kadras iš kinožurnalo “Tarybų Lietuva”, 1958m. Nr.19. Šaltinis: Lietuvos centrinio valstybės archyvo tinklalapis e-kinas.lt.

*

Dar vieną studijų draugę mama paminėjo iš Vilniaus 1961 m. spalio 3 d. tėvui rašytame laiške:
“Dėl Amerikos tuojau pat išsiųsk registruotą avio ir parašyk Marytei, tegu nuvyksta pas gyd. Stasę Ryškuvienę ir tegu per tarptautinį Raudonąjį Kryžių išsiunčia vaistų “Teropteryl”. Tegu Stasei pasako, kad Elenutė Dobregaitė prie mirties, kreipiasi į visus kurso draugus pagalbos.”


Mamos studijų draugė Stasė (galbūt, Stasė Ryškuvienė, per kurią mama prašė kurso draugų Amerikoje pagalbos).

Mama spalio gale buvo parvežta į Klaipėdą numirti ir paguldyta į žvejų ligoninę, kurioje dirbo. Ji buvo dar gyva, kai gavome tetos Marytės siuntinį iš Amerikos. Jame, be rūbų, buvo pliušinis meškutis ir moteriški bateliai. Atėjo ir laiškas, kuriame Marytė rašė besivilianti, kad meškiukas ir bateliai Elenutei padės. Tėvas iš pradžių stebėjosi, kad jo sesuo rašo nei šį, nei tą, davė ir man paskaityti, tada abu sumąstėm patikrinti dovanėles. Išardę jose radome paslėptų ampulių. Tėvas su jomis išlėkė į ligoninę, bet vaistai nebepadėjo.

*


Mamos studijų draugė Veronika, nufotografuota Klaipėdoje 1938 metais. Sirgo maždaug tuo pačiu metu, kaip ir mama (iš paskutiniųjų mamos laiškų: “gaila, kad taip blogai su Verute, neteksiu geros draugės”). Kaip baigėsi jos liga, nežinau.

*


Gydytoja odontologė Marija Šarauskaitė - Baškienė Sibire 1953 metais. Nuotrauka iš Kauno IX forto muziejaus fondų (šaltinis - limis.lt)

Mamos kurso draugės Marijos Šarauskaitės likimą sužinojau iš jos anūko odontologo Aido Baškio:

1943 m. Kaune ištekėjo už nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos leitenanto Vlado Baškio, mano senelio. Šeima įsikūrė Šiauliuose, močiutė turėjo kabinetą, vertėsi privačia praktika. 1944 m. iš subombarduoto miesto persikėlė į Klaipėdą. Ten už pagalbą partizanams, rėmimą vaistais bei pogrindinės literatūros platinimą močiutę Mariją 1948 m. Kūčių vakarą suėmė. Ji buvo nuteista ir kaip politinė kalinė įkalinta Taišeto lageriuose Sibire, Irkutsko srityje. Liko senelis su dviem mažamečiais sūnumis (iš kurių vyresnis mano tėvukas). Taišeto rajone buvo priversta dirbti miško darbus, vėliau senelis šiaip ne taip nusiuntė instrumentus, ir močiutė ten galėjo užsiimti gydytojos praktika. Atšilimo metais grįžo iš Sibiro. Šeima gyveno Vilniuje, paskui Kaune. Marija Baškienė 1995 m. rugsėjo 10 d. po sunkios ir ilgos ligos mirė, palaidota Karmėlavos kapinėse.

*

Gyd. Albina? Arbušauskienė - artima ir nuoširdi mamos bičiulė, gyvenusi ir dirbusi Klaipėdoje. Mamos ligos metu gyd. Arbušauskienė išgyveno - jei neklystu - šeimos irimo dramą, tačiau rasdavo jėgų pasirūpinti abiem sunkiai susirgusiomis draugėmis - Verute ir mano mama.

*

Gal artimiausia mamai buvo gydytoja Eugenija Liaugminaitė - Mileškienė, pokariu gyvenusi ir dirbusi Klaipėdoje. Karas (o tiksliau - tarybinė okupacija) išskyrė ją su vyru. Viena išaugino dukrą ir sūnų.


Eugenija Liaugminaitė - Mileškienė

Mums atsikėlus į Klaipėdą 1959 m., gyd. Liaugminaitė dirbo miesto sveikatos apsaugos skyriuje. Mamos ligos metu nuolat ją lankė, guodė ir padėjo kuo galėdama. 1961 metų rugsėjo 30 dieną laiške iš Vilniaus onkologinio dispanserio mama rašė Genutei:

“Tavo gėlės dar gražiai tebežaliuoja ir primena Tave, nenutraukiamą nuoširdžią draugystę man. Teatlygina Dangus! Mano sveikata, atrodo, tolydžio blogėja.” (Mama mirė lapkričio 7 d.).

© 2013, 2018 Aleksandras Sakas

Priedas:


Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dėstytojai ir I kurso studentai 1938 metų pradžioje. Antroje eilėje iš kairės ketvirtas - Anatomijos katedros asistentas Romualdas Masalskis, penktas - Anatomijos katedros vedėjas prof. Jurgis Žilinskas, šeštas - universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė. Studentė Elena Dobregaitė - antroje nuo viršaus eilėje, septinta iš kairės. Šaltinis - Jurgis Žilinskas, Atsiminimai, Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą