Kaip obelis, mamyt, palinkus…


Kunigas Petras Butkus. Nuotrauka su parašu dešiniajame apatiniame kamputyje, dovanota Aleksandrui Sakui. Kitoje pusėje dedikacija: Skaisčių dienų broliui Aleksui. Tvirtas valios nusistatymas tebūnie tavo lazda sunkiam gyvenimo kely. Papilė, 1939.I.12. Kun. Petras. (Ir fotografo spaudas: H. Leibovičius / FOTO “DAILĖ” / Telšiai, Didžioji g-vė 7).

Petras Butkus - prelatas, Australijos lietuvių parapijos steigėjas, naujosios Nemakščių bažnyčios pagrindinis fundatorius. O tautos atmintyje - poetas, liaudies daina virtusių eilių autorius:

Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminų,
Ar čia seniai supai man lingę,
Dabar gyvent jau išeinu…

Petras Butkus gimė 1914 metais Raseinių krašte, Nemakščių parapijos Lekavo kaimo ūkininko šeimoje. Žurnalistas Julius Norkevičius “Vorutoje” yra pateikęs žinių apie Petro Butkaus gyvenimą:

Tėvai turėjo 44 ha žemės. Mokėsi Kauno jėzuitų, Raseinių gimnazijose. Pastarojoje besimokydamas buvo aktyvus ateitininkas, įkūrė skautų grandį, kuri per dvejus metus išaugo iki gausios draugovės. Apsispręsti tapti kunigu padėjo apsilankymas Šiluvoje su draugais, baigus gimnaziją. Grįždamas į namus, pakeliui į geležinkelio stotį, lyg ir išgirdo tylų patarimą: “Būk kunigas”. Ir vaikinas susimąstė, o baigiantis vasarai stojo į Telšių kunigų seminariją. Turėjo gražų, gerą balsą, todėl giedojo bažnytiniame chore, buvo subūręs klierikų oktetą ir jam vadovavo. Pauliaus Jurkaus, kitų žemaičių poetų bei savo kūrybos eilėmis sukūrė daugiau kaip dvidešimčiai dainų melodiją. Rašė eilėraščius, jaunystėje važinėjo motociklu. (”Voruta”, 2011, Nr. 6)

Keliones motociklu daug vėliau paminėjo ir Australijos lietuvis Antanas Kramilius, rašydamas apie savo bičiulystės su Petru Butkumi pradžią:

Per Jo 20 metų kunigystės jubiliejų buvau pasodintas šalia kunigo Butkaus. Susipažįstame. Kunigėlis didžiuojasi, kad yra žemaitis. O iš kur pats, klausia kunigėlis. Zanavykas iš Suvalkijos. A, žinau… Kaip klierikas pravažiavau per Suvalkiją su motociklu. Nė vandens niekas nepasiūlė… (Iš Antano Kramiliaus 2011 m. gegužės 23 d. komentaro portale klaipeda.diena.lt)

1938 metais gavęs kunigystės šventimus, kiek padirbėjęs Telšių mokytojų seminarijos kapelionu, kunigas Petras netrukus buvo paskirtas vikaru į Papilę. Didelę parapiją ten aptarnavo klebonas ir du vikarai. Papilėje Petras Butkus rado plačią veiklą išvysčiusį vikarą kun. Boleslovą Pacevičių, panašių gabumų žmogų - chorvedį, scenos meno režisierių, literatą, sportininką… Abu puikiai sutarė. Po daugelio metų savo autobiografinėje knygoje kunigas Boleslovas apie Petro Butkaus atvykimą Papilėn rašė taip:

Tartum pavasaris visais žiedais būtų pražydęs mūsų parapijoj. Jaunas, dailus kunigėlis, vakarais pravėręs langus, mėgdavęs dainuoti. Jo išlavintas, skambus tenoras bangavo su atgimusia gamta, siekdamas Ventos krantus. O jaunimas susispietęs palangėmis klausydavo jautriai banguojančių melodijų. Jis greit užkariavo jaunimo širdis, ir daina skambėdavo iš visų jaunų krūtinių. (”Žingsniai prieš neviltį”, Toronto, 1980, 209 pusl.)

Papilėje Petras Butkus įsteigė LGSF - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos - sporto klubą (”Žemaičių prietelius”, 1938.10.27). Papilės krepšininkai ir futbolininkai buvo stiprūs varžovai savo konkurentams visame Akmenės krašte.

Tačiau netrukus abu vikarai ėmė prašytis iškeliami kitur. To priežastimi buvo senąjį Papilės kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga - epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant. Prašymas buvo išgirstas.


Julijos Sakaitės saugota nuotrauka su vos įskaitomu jos prierašu apačioje: Petruko išleistuvės, 1939.I

Išlikusioje mažytėje nuotraukėlėje - viena iš kunigo Petro atsisveikinimo su papiliškiais akimirkų. Petrukas - Papilės vikaras kunigas Petras Butkus - už stalo tarp dviejų neatpažintų moterų. Trečioji - Julija Sakaitė. Jos brolis klierikas Aleksandras Sakas - pirmasis iš kairės. Jis į Papilę parvažiavęs Kalėdų atostogoms pas tėvus. Su Petruku buvo pažįstamas nuo Telšių kunigų seminarijos laikų.

Kunigas dešinėje - turbūt Pranciškus Bastakys. Jis - buvęs Šilalės vikaras, prieš mėnesį, 1938 metų gruodį, pakeitęs kunigą Pacevičių.

Kur iš Papilės išvyko Petras Butkus? “Žemaičių prietelius” 1939 m. sausio 5 d. pranešė, kad kunigas P. Butkus skiriamas vikaru į Rietavą. Rietave neužtruko, nes tas pats šaltinis tų pačių metų rugpjūčio 24 d. paskelbė apie Viekšnių (ne Rietavo) vikaro Petro Butkaus paskyrimą Tauragės karo vicekapelionu. Spalio mėnesio žinutėje jis - Tauragės mokytojų seminarijos kapelionas. Regis, ėjo ir Tauragės gimnazijos kapeliono pareigas.

Dar kartą iš “Vorutos” pacituosiu Julių Norkevičių:

Mokiniai jį gerbė, mylėjo, nes buvo linksmas, protingas, dėmesingas, kiekvieną išklausantis. Tada jau pripažintas poetas. Mokiniai jo sukurtas melodijas dainoms “Atskrenda ten aidas, ten nuo pavenčių”, “Kaip obelis, mamyt, palinkus” dainuodavo dažnai kartu su jų autoriumi.

Tauragėje kunigas Petras Butkus bus išbuvęs iki pat Lietuvos sovietinės okupacijos. Juliaus Norkevičiaus žiniomis, 1941 metais bėgdamas nuo rusų, pateko į Soldau koncentracijos stovyklą (”Voruta”, 2011, Nr. 6). Kitas šaltinis - monografija “Tautos Fondas” - rašė kitaip:

Karo metu už lietuvišką veiklą vokiečių buvo suimtas ir kalintas Soldau koncentracijos stovykloje. (Tautos Fondas, Lithuanian National Foundation, Inc., 1943-2002, New York, 2002, 173 pusl.).

Nuo antrosios sovietinės okupacijos traukėsi kartu su bičiuliu Vytautu Gorinu, buvusiu bendramoksliu iš Telšių kunigų seminarijos (Regina Žukienė, Pašatrijos Kirlių dvaro istorija, “Žemaičių saulutė”, 2011.08.26).

Vokietijoje kunigas Petras Butkus studijavo Tiubingeno universitete filosofiją ir lituanistiką, kartu eidamas Roitlingeno lietuvių kolonijos ir Tiubingeno - Roitlingeno lietuvių gimnazijos kapeliono pareigas. O 1949 metais su daugeliu lietuvių karo pabėgėlių išplaukė į tolimą ir egzotišką Australijos žemyną. Australijoje kunigui Petrui teko versti plačią ir gilią vagą - steigė lietuvišką parapiją Sidnėjuje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, pats leido bei redagavo kultūros laikraštį “Užuovėja”, buvo skautų ir ateitininkų dvasios vadu… Visko nesuminėsi. Ne veltui 1982 metais tapo pirmuoju iš civilių Australijos lietuvių, apdovanotų Britų imperijos medaliu. Jo pastoracinė veikla katalikų bažnyčios 1989 metais buvo įvertinta prelato titulu.


Popiežius Jonas Paulius II sveikina prelatą Petrą Butkų. Šaltinis: Tautos Fondas, Lithuanian National Foundation, Inc., 1943-2002.

Tuo tarpu Petro bičiulis Vytautas Gorinas, įvairių talentų ir sudėtingo likimo žmogus, atsidūręs Amerikoje, 1974 metais išleido dainų plokštelę.


Vytautas Gorinas, Telšių kunigų seminarijos klierikas. Nuotrauka dovanota Aleksandrui Sakui: Aleksai! Pažinau Tave - neužmiršiu! Visad Tavo Vytautas. 1936-XII-27. Tauragė (V. Gorinas buvo tauragiškis).

Toje plokštelėje Vytauto Gorino įdainuota ir Petro Butkaus dainų: “Snaigės”, “Burės”, “Aidas”… Ir, žinoma, “Aras“, išeivių labiausiai pamilta daina:

Kaip aras pašautas ir blaškomas vėjo
Toli nuo Tėvynės randuos.
Tik vieno maldauju, o Viešpatie geras,
Leisk numirt bent Tėvynės laukuos!

Dėl jos tarp bičiulių galėjo prabėgti (girdėjau, kad ir prabėgo) juoda katė. Kas sukomponavo dainos “Aras” muziką? Plokštelėje muzikos autoriumi nurodytas Vytautas Gorinas, o Australijos lietuvių “Skautų Dainorėlyje” (4-toji laida, Melburnas, 1997) - Petras Butkus. Dainos teksto autorystė ginčų nekėlė ir nekelia, tai - Lietuvos karininko Viktoro Šimaičio (1917–1993) kūrinys.

Susirgęs vėžiu, prelatas Petras Butkus pasikvietė ištikimą bičiulį Antaną Kramilių testamentui surašyti. Didžiąją savo turto dalį skyrė Nemakščių bažnyčios statybai. Prašė palaidoti gimtinėje.

Prelatas Petras Butkus mirė Sidnėjuje 1993 metų balandžio 14 dieną. Antanas Kramilius, vykdydamas velionio valią, jo palaikus parvežė į Lietuvą amžinam poilsiui.


Prelato Petro Butkaus (1914-1938-1993) kapas Nemakščių bažnyčios šventoriuje. Autoriaus 2017 metų nuotrauka.

© 2017 Aleksandras Sakas jun.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą