Albumėlis Mamai

Mano mamos Elenos Dobregaitės - Sakienės (1916-1961) gimimo šimtmečiui parinkau keliolika dar neskelbtų nuotraukų.

Mama gimė Svėdasų parapijos Šeduikių kaime, mokėsi Netikiškių pradžios mokykloje, baigė Užpalių progimnaziją, paskui Rokiškio J. Tumo - Vaižganto gimnaziją.


Mama (kairėje) su drauge. Kur ir kada nuotrauka daryta, gerai nežinau, bet iš mamos mokyklinės aprangos sprendžiant - iki 1937 metų, turbūt, besimokant Rokiškyje.

Karo metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Viena nuotaikinga studentiškų laikų fotografija:

Mama - mažesnioji.

Po studijų ir praktikos Utenos ligoninėje 1943 metais gavo leidimą verstis gydytojo praktika Anykščiuose.


Mama (sėdinčiųjų viduryje) su seserimi Maryte (stovi pirma iš dešinės) ir būreliu neatpažintų žmonių. Jauniausia iš Dobregaičių Marytė gyveno ir dirbo pas mamą moters ir vaiko konsultacijoje Anykščiuose, tad spėju, kad fotografijoje abi jos - su būreliu anykštėnų tarp 1943 ir 1945 metų.


Mįslinga nuotrauka - mama (dešinėje), rusų kariškiai, civiliai žmonės, tarp jų ir kunigai… Kitoje pusėje vos įžiūrimas užrašas pieštuku: Pan. daktarei E. D. Skrybėlėtas ponas su akiniais - labai panašus į Anykščių kleboną, filosofijos daktarą kun. Juozapą Čepėną. Jeigu tai tikrai jis, tai fotografuota 1944 metų rudenį. Kokia proga susirinko tokia marga kompanija, kol kas man nežinoma.

Mama tą 1944 metų rudenį dar buvo netekėjusi. Mano tėvai susipažino apie Kalėdas, gal kiek anksčiau. Tėvas, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentas, vengdamas arešto, jau kuris laikas glaudėsi pas savo vyriausią brolį Antaną Anykščiuose. Antano žmona Stasė buvo akušerė, mamos kolegė, per Stasę mano tėvai ir susipažino. Jie susituokė Anykščių bažnyčioje 1945 m. balandžio 1 d., per Velykas. Kuris kunigas sutuokė - klebonas Juozapas Čepėnas ar vienas iš vikarų - dar nežinau. Su klebonu tėvas buvo pažįstamas, užeidavo klebonijon gandų paklausyti.

1946 metų vasarį Anykščiuose gimiau aš, šį tekstą parašiusysis. Krikštytas esu Anykščių bažnyčioje, krikšto tėvais buvo minėtieji dėdė Antanas ir teta Marytė. Mano tėvas Aleksandras Sakas tuo metu jau kalėjo Vorkutoje. Mama po krikštynų savo eilių sąsiuvinėlin įrašė:

Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.

1947 metais mano senelis Domininkas Sakas, paleistas iš Mintaujos lagerio, viešėdamas Anykščiuose pas savo sūnų Antaną, aplankė ir anūką:

Su savo seneliu ir mama Anykščiuose, namų kiemelyje Vilniaus gatvėje, 1947 m. liepos 20 d.


Kitoje nuotraukos pusėje mamos užrašas: Uogose su Domute, jos Gediminu ir seneliu 1948 metų pavasarį. Domutė (dešinėje) - mamos draugė ir kaimynė mokytoja Domicelė Kunčinienė, o senelis - Domicelės tėvas garsus Anykščių siuvėjas Kazimieras Kazlauskas.

Tą pačią dieną kaimynų sodelyje:

Iš kairės: Gediminas su savo tėvu mokytoju Stasiu Kunčinu, mano mama, Domicelė Kunčinienė ir aš, dviejų metų vyras (ačiū Kunčinus atpažinti padėjusiai Vilniaus anykštėnei Reginai Dainytei!).


Mamos užrašas: Aleksiukas tarp dviejų mamų 1948 metų pavasarį. Dešinėje - mano krikšto mama teta Marytė.


Pokario Anykščių medikai. Mama (viduryje) su kolegėmis ir daktaru Alfonsu Lukoševičiumi.

1948 metų vasaros pabaigoje mes su mama ir teta Maryte iš Anykščių persikėlėme į Prienus.


Prienai, 1949 m. vasario 26 d. (per trečiąjį mano gimtadienį).


Prienai, 1949 m. birželio 26 d. Moterų gėlėtomis suknelėmis nežinau, o dešinioji - teta Marytė.

Tėvą iš lagerio paleidus ir neterminuotai tremčiai išvežus į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi važiuoti pas jį su manimi keturmečiu ten gyventi ir dirbti. Baigėsi 1950-tųjų vasara. Atsisveikindami mudu su mama dar aplankėme pajūrį.

Klaipėda, Smiltynė, 1950 m. rugpjūčio pabaiga.

Po mėnesio mes jau buvome Sibire. Nuotraukos ir prisiminimai iš ten - tėvo “Tremtis visam gyvenimui” ir sūnaus “Sibire 1950 - 1954 metais“.

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Kelmės rajone, Šaltenių kaime pas dėdę Joną Saką, vietos mokyklos direktorių. Po poros savaičių išsikraustėme į to paties rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama - gydytojos darbą.

Apsigyvenome M. Valančiaus gatvės pradžioje (nuo bažnyčios žiūrint) už senosios dviaukštės mokyklos stovėjusiame name, kurio viename gale buvo ambulatorija, kitame - gydytojo butas.


Savo sodelyje 1954 - 1955 metų žiemą. Mano kražiškio draugo Rimanto Urbono tėvo nuotrauka.

Mūsų gyvenimą Kražiuose esu kiek plačiau aprašęs (”Kražiuose tarp 1954 ir 1959 metų“). O mamos darbo sąlygos - štai, gydytojos ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai iš Laukuvos, tokio pat, kaip Kražiai, Žemaitijos kolūkio centro su vidurine mokykla ir ligonine. Tarsi mano mamos rašyta:

Kaimo gydytojo darbo sąlygos labai skyrėsi nuo miesto. Jis turėjo prižiūrėti 15 ar 25 lovų ligoninę, taip pat teikti medicininę pagalbą apylinkės gyventojams. Kaimo gydymo įstaigų transportas dažniausiai buvo tik arklys, tad vasarą pas ligonius gydytojas važiuodavo vežimu, o žiemą rogėmis. Ne tik darbo sąlygos buvo sunkios, bet ir atsakomybė labai didelė. Neretai sudėtingais atvejais reikėdavo veikti skubiai, pasikliaujant tik savimi, nes pasikonsultuoti dažniausiai nebūdavo su kuo. O ligoniai skųsdavosi įvairiais negalavimais - vidaus, infekciniais, nervų, akių, odos, reikėdavo chirurginės pagalbos ir t. t. (…)

Apylinkės gydytojas privalėjo rūpintis sanitarine - epidemiologine būkle, buvo atsakingas už skiepijimus, be to, aptarnaudavo visas mokyklas, esančias apylinkės teritorijoje. (…)

Reta naktis praeidavo ramiai, ypač kol buvo gimdymo skyrius. (…) gimdymus naktimis priiminėjom prie žibalinės lempos. Stabdyti kraujavimą, perpilti gimdyvei kraują, siūti plyšimus ar gaivinti naujagimį prie tokio apšvietimo buvo tikras vargas.

(Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 201-203 pusl.).


Mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė Kražiuose darbo kabinete.

Į Kražius pas mus neretai užsukdavo dėdė Jonas iš nelabai tolimų Šaltenių arba teta (tėvo sesuo) Bronė Knašienė iš Klaipėdos. Žemiau - jos vyro Artūro Knašo kelios per tokius apsilankymus darytos nuotraukos.


1955 metų pradžia, prie mūsų namų su teta Brone (dešinėje). Tolėliau - Kražių pieninė.


Prie Kražių ligoninės.

1955 metų birželį, kai atėjo metas gimti mano broliukui Vytautui, mudu su mama išvažiavome į Prienus, pas tetą Marytę. Mamai jau buvo 39-eri, tai gimdyti norėjo arčiau kvalifikuotos pagalbos, arčiau Kauno. Komplikacijų nebuvo, po savaitės ar poros tėvas kolūkio sunkvežimiu parsivežė mus jau tris į Kražius.


Per broliuko krikštynas Kražiuose 1955 metų vasarą. Tėvai su Vytuku ir krikštatėviais - mano pussesere iš tėvo pusės Zina Knašaite ir pusbroliu iš mamos pusės Vytautu Vėbra.


Ta pati 1955 metų vasara. Knašų viešnagės metu mes visi su teta Brone (dešinėje) ir jos anyta Zuzana (kairėje) Medžiokalnio aikštelėje.


Mama (kairėje) su teta Brone prie Medžiokalnio kryžių.


Kitoje nuotraukos pusėje tėvo užrašas: Prie savo nuosavo daržo - arų. “Arai” - kolūkio žemė, skiriama žmonėms laikinai naudotis, kad laisvalaikiu savo reikmėms užsiaugintų miežių, bulvių, įvairių daržovių. Kolūkiečiai ir kolūkio specialistai gaudavo po 60 arų šeimai, kiti gyventojai (pavyzdžiui, mokytojai) - po 15 arų.

Antrasis mano broliukas - Remigijus - gimė Kražiuose 1958 metų gegužį.

Mama su Remigijumi sudedamoje lovelėje (”raskladuškėje”). Kodėl joje, nežinau, nes turėjome medinę supamą lovelę, gal ją dar kurį laiką buvo užėmęs Vytautas? Mano darbo nuotrauka, o fotografuota “Smenos” aparatu - dėdės Antano iš Anykščių dovana.

1958 m. lapkričio 15 d. Palangoje nuo vėžio mirė mano močiutė Morta Sakienė.


1958 m. lapkričio 17 d. Palangos kapinėse prie ką tik supilto kapo. Iš kairės: Romualdas Žaldokas su žmona Zina (Knašaite), mano mama Elena Sakienė, už jos - Antanas Sakas, velionės močiutės brolis Antanas Rimkus, Zuzana Knašienė, Sakai - Jonas, jo duktė penkiametė Viktorija ir žmona Magdutė, Olė Sakienė (Vaclovo žmona), Knašai - Bronė ir už jos Artūras, senelis Domininkas Sakas, Vaclovas Sakas, Arimantas Knašas, Audronė Sakaitė (Vaclovo dukra), Alfonsas Čerapas, mano tėvas Aleksandras Sakas. Ši ir kitos spalvotos nuotraukos - Artūro Knašo.


Mama su neatpažinta viešnia (kairėje) mūsų fikuso fone Kražiuose.

Tėvai taupė pinigus nuosavam būstui. Nors mama norėjo keltis Kauno pusėn, bet dėdė Jonas įkalbėjo pirkti susidėjus namą Klaipėdoje, kas 1958 metų gale ir buvo padaryta.

Tėvas gavo agronomo vietą Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje ir iš Kražių išvažiavo pirmasis - 1959 metų sausio pradžioje. Mama Kražiuose turėjo dirbti iki pavasario, o aš čia sulaukiau vasaros, baigiamųjų 7-tos klasės egzaminų.

Mama Klaipėdoje įsidarbino žuvies pramonės ligoninės cechine terapeute (ir I-ųjų gimdymo namų ginekologe).


Mano fotobandymas: mama su Vytuku (jam - penkeri) 1960 metų vasarą Šešupės gatvėje. Abipus gatvės - daržai. Toliau - uosto tvora, ėjusi pagal Nemuno gatvę. Jeigu mama į mūsų gatvelę pasuko iš kairės, tai abu grįžta iš “Žiedo” parduotuvės (parduotuvė buvo bevardė, “Žiedas” - tai miesto rajonas prie Smeltalės upelio). Jei įsuko iš dešinės, tai - nuo autobuso Nr. 1 “Stotis - Žiedas” stotelės, parvažiavę iš miesto.


Dar viena mano nuotrauka: mūsų namų kieme 1960 metų vasarą. Kairėje - medikė ir siuvėja, buvusi tremtinė Bronė Bekėžaitė, dėdienės Magdutės sesuo, gyvenusi “salkose”, dėdės Jono pusėje. Mama - su mažiausiuoju, dviejų metų Remigijumi.

1960 metų rugsėjį mama sužinojo serganti vėžiu.

1961 metais Klaipėdoje turėjome trejas laidotuves. Vasarį mirė mano senelis Domininkas Sakas. Mama tuo metu po antrosios operacijos dar gydėsi Leningrade. Kovą mirė tetos Bronės anyta Zuzana Knašienė.


1961 kovas, Zuzanos Knašienės pagrabas. Iš kairės: Zina ir Romualdas Žaldokai, Bronė, Algimantas, Artūras ir Arimantas Knašai, iš ligoninės grįžusi mama, Magdalena Sakienė, tėvas, Vladas Kulakauskas (velionės Zuzanos brolis, daug jaunesnis už ją).


Užstalė pas Knašus, gyvenusius už Smeltalės upelio Dusetų gatvėje. Spėju - 1961 metų pavasarį.


1961 metų rugpjūtį Smiltynėje su mama ir broliuku Remigijumi (mama jį vadindavo Rymučiu). Tai - paskutinė gyvos mamos nuotrauka.

1961 m. rugpjūčio 27 d. mama su atsinaujinusiais skausmais paguldyta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėn, rugsėjo 25 d. išvežta į Vilniaus Onkologinį dispanserį. Spalio viduryje, sutikusi mane mokykloje, mamos draugė gydytoja Eugenija Liaugminaitė pasakė: “Vilties nebėra. Mama nepasveiks”. Spalio 24 d. neatpažįstamai sublogusią ją parvežė numirti į Klaipėdos žvejų ligoninę, kurioje iki ligos dirbo.

Nuskausminamieji veikė vis trumpiau. Iškankintos mamos gyvybė užgeso 1961 m. lapkričio 7 d. rytą Klaipėdos žvejų ligoninėje, Žalgirio gatvėje.

Laidojome Palangoje.

Laidotuvių procesija nuo Palangos bažnyčios, jau išsukusi iš Vytauto gatvės, artėja prie kapinių.


Kažkurią dieną po laidotuvių prie mamos kapo - Palangos kapinių centrinėje dalyje, į pietus nuo koplyčios (aš fotografavau). Mūsų gyvenimas jau buvo ne toks, kokiu galėjo būti.

© 2016, 2017 Aleksandras Sakas

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą