Andruškevičiai 1936 - 1944 metų nuotraukose

2016-05-14 parašė alsa

Mano tėvelio pusseserė Benedikta Čerapaitė 1936 metais ištekėjo už Lietuvos kariuomenės karininko Vytauto Andruškevičiaus. Šeimos archyve išliko kelios jos “kariško” gyvenimo nuotraukos.

Vytautas Andruškevičius, žemaičių bajorų palikuonis nuo Vaiguvos, Karo mokyklą baigė 1931 metais. Tarnaudamas jaunesniuoju leitenantu 5-tajame pėstininkų pulke Kaune, dalyvavo 1934 m. gegužės 7 d. voldemarininkų puče, už ką po mėnesio, praleisto Karo kalėjime, iš kariuomenės buvo paleistas į atsargą. 1936 metų vasarą jis - vėl karinėje tarnyboje, 4-tajame pėstininkų pulke, tuo metu dislokuotame Pajuostyje prie Panevėžio (ir Kupiškyje). 1936 metų gruodį pakeltas leitenantu.


Juostos upė Pajuostyje 1936 m. gruodį.

Pajuostyje apsigyveno ir jaunoji Vytauto žmona Benė. 1936 metų gruodžio nuotraukos darytos per Benės geros draugės, jos pusseserės Julijos Sakaitės viešnagę.


Kitoje nuotraukos pusėje Julijos užrašas: Visa Andruškevičiaus šeimyna. Čia teka Juosta, toly matyt fligelis, kur gyvenam.


Leitenantas Vytautas Andruškevičius su žmona Bene prie Pajuosčio dvaro rūmų 1936 metų gruodį.


Benė ir Vytautas Andruškevičiai (pora viduryje) prie Pajuosčio dvaro rūmų.


Lando (tokia karietos rūšis) - paskutiniojo Pajuosčio dvaro savininko Aleksandro Meištavičiaus “palikimas”? (Po Nepriklausomybės kovų su lenkais dvaras Lietuvos valdžios buvo nusavintas iš priešo pusę pasirinkusio savininko).


Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Pajuostyje (1937 m. gegužės 23 d.?).

Tarnybos Pajuostyje metu Andruškevičiai susilaukė dukros Nijolės (1937 m.) ir sūnaus Rimvydo (1938 m.).


Vyduks ir Niutė (Rimvydas ir Nijolė). Benė Andruškevičienė su vaikais apie 1939 metus (Panevėžyje?).


Per 1939 metų Velykas Panevėžyje. Dešinėje - Kauno kunigų seminarijos klierikas Aleksandras Sakas, jam už nugaros aukštėliau - jo pusseserė Benė Andruškevičienė. Kiti du asmenys - neatpažinti, kaip ir namas, kurio fone daryta nuotrauka.


1939 metų gegužę Pajuosčio dvaro parke. Benė sėdi pirmoji iš dešinės.


1939 metų birželį Benė Andruškevičienė (viduryje kairėje) ir Julija Sakaitė tarp kariškių Pajuosčio aerodrome.

Vytautas Andruškevičius, kilstelėjęs karjeros laipteliais, nuo 1939 metų birželio tarnavo 1-osios pėstininkų divizijos (jai priklausė 4-tasis pėstininkų pulkas) štabe. Tų metų spalį Lietuvai perėmus Vilniaus kraštą, divizijos štabas buvo perkeltas į Vilnių.


Lietuvos kariai Vilniuje, ant Tauro kalno (1939 metų rudenį?).


1940 m. birželio 7 d. Ant automobilio kapoto - trijų metukų Nijolė Andruškevičiūtė.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į vieną iš Raudonosios armijos korpusų. Vytautas Andruškevičius liko tarnauti savo divizijos (rugsėjį pervadintos 179-tąja šaulių divizija) štabe.

Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui prasidėjus, 179-toji šaulių divizija buvo vasaros stovykloje prie Pabradės. Raudonajai armijai traukiantis, Vytautas Andruškevičius, kaip ir dauguma jo tarnybos draugų, iš kariuomenės pabėgo ir liko Lietuvoje. Karo metų nuotraukose jis - su karininko uniforma (tarnavo lietuvių savisaugos daliniuose).


1942 m. gegužės 25 d. Pelkelėje prie Papilės. Benės pusseserės Bronės Sakaitės - Knašienės sūnaus Arimanto krikštynų dalyviai Knašų verandos - oranžerijos fone. Su kūdikiu - krikštatėviai Vytautas Andruškevičius ir Emilija Knašienė iš Avižlių. Jiems iš šonų - tėvai Artūras ir Bronė Knašai.

Daug pažįstamų veidų. Pirmoji (vaikų) eilė - X, Algimantas Knašas, X, X, Zina Knašaitė, Kęstutis Sakas (Vaclovo sūnus). Antroji sėdinčių ant žemės eilė - Domininkas Sakas (mano senelis), X, Vaclovas Sakas, Vaclovo žmona Olė Sakienė, Jonas Knašas (krikštamotės Emilijos vyras). Sėdi - senasis Jonas Knašas (Artūro Knašo dėdė), X, Morta Sakienė (mano močiutė), Artūras Knašas, krikštatėviai su kūdikiu, Bronė Knašienė, X. Stovi - Ona Knašienė?, Ona Knašaitė - Gauronskienė iš Užpelkių, Anastazija Knašaitė - Žiaurienė iš Kinkupių, X, Stasė Sakienė (Antano žmona), Julija Sakaitė. Gale - X, Marytė Sakaitė, Danutė Sakaitė (Antano dukra), Benė Andruškevičienė.


Jei su kamuoliu - Rimvydas, tai čia - karo metų nuotrauka. Tačiau kas toji mergaitė ant Benės rankų? Trečiasis Andruškevičių vaikas buvo sūnus Algimantas (gimęs Vilniuje 1940 metais).


Piliakalnio kapinėse Papilėje prie Daukanto kapo 1943 m. lapkričio 28 d. - lygiai savaitė po Vincento Sako laidotuvių. Iš kairės žemėliau - Antanas Sakas, X, Aleksandras Sakas. Stovi - X, X, Benė ir Vytautas Andruškevičiai, kitoje paminklo pusėje - Zina ir Algis Knašiukai, Vaclovas Sakas, Bronė ir Artūras Knašai, Julija Sakaitė, Antanas Rimkus, Domininkas Sakas.

Po metų Andruškevičiai jau buvo karo pabėgėliai Vokietijoje. Ten jiems gimė sūnūs Vytautas ir Šarūnas. Paskui emigravo į Angliją, susilaukė dar penkių atžalų (iš viso Benė ir Vytautas Andruškevičiai užaugino dešimt vaikų).


Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: Kostas ir Benė.

Kostas - Vytauto Andruškevičiaus brolis, taip pat kariškis. Kur tarnavęs - nežinau (enciklopediniame leidinyje “Lietuvos kariuomenės karininkai” jo nėra). Apie Kosto Andruškevičiaus gyvenimą turiu tiktai fragmentiškų duomenų. Po karo atsidūrė Vokietijoje. Vedė mokytoją Ievą Pėteraitytę, kilusią iš Vaidaugų (prie Klaipėdos). Gyveno Monrealyje, užaugino dukrą Jolantą. Regis, buvo verslininkas - su svainiu dr. Viliumi Pėteraičiu (ir J. Šablausku) 1956 m. įkūrė ežerų eksploatavimo bendrovę. Sulaukė šimto metų.

Kosto žmona Ieva Andruškevičienė buvo jos brolio dr. Viliaus Pėteraičio sumanytos Mažosios Lietuvos enciklopedijos viena iš rengėjų. Juodviejų tėvai palaidoti šalia Klaipėdos, Žardės kapinaitėse. Ne kartą esu ėjęs pro šalį, nežinodamas, kas čia guli (mano tėvo pusseserės vyro brolienės tėvai).

© 2016 Aleksandras Al. Sakas

Šaltiniai:

“Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953″, II t., Vilnius, 2002.

Rodyk draugams

Trys lietuviai dominikonai

2016-04-14 parašė alsa

Dominikonų ordinui atgavus Raseinių vienuolyną, pirmieji ten įstoję kandidatai buvo trys gimnazijas baigę jauni lietuvaičiai - Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas ir Vytautas Žiūraitis.

Tokia tvarka jie susėdę šioje nuotraukoje, Jono Grigaičio dovanotoje savo bičiuliui (ir šio teksto autoriaus tėvui) Aleksandrui Sakui:


Iš kairės: tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP, tėvas Benediktas Albertas Rutkauskas OP, tėvas Vytautas Tomas Žiūraitis OP. Kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašyta: Lietuvių dominikonų grupė, 1935.XI.20 Walberberg.

Prierašas OP (Ordo Praedicatorum) žymi asmens priklausomybę dominikonų, arba pamokslininkų, ordinui. Valberbergas (Walberberg) - dalis seno Bornhaimo (Bornheim) miesto Vokietijos vakaruose.

Kodėl pašaukimui realizuoti šie jaunuoliai pasirinko būtent dominikonų - intelektualų ir inkvizitorių - ordiną? Inkvizicijos laikai jau buvo seniai praėję. Be abejo, juos, kilusius iš kaimo, iš valstiečių gausių šeimų, patraukė atsivėrusi galimybė lavintis užsienyje, studijuoti filosofiją ir teologiją aukšto lygio mokslo centruose.

Jonas Grigaitis, gimęs 1914 metais Stačiūnų valsčiaus Petraičių kaime (dab. Pakruojo raj.), buvo šeštasis vaikas iš septynių. Baigė Šiaulių gimnaziją, veikė ateitininkuose.

Benediktas Rutkauskas gimė 1911 metais Jonušių kaime (dab. Kelmės raj. Liolių sen.), buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Turėjo dailininko talentą. 1933 metais Viduklės bažnyčiai jis nutapė paveikslą Jėzaus Širdies siužetu.

Vytautas Žiūraitis gimė 1915 metais Šimkaičių valsčiaus Grigožiškės kaime (dab. Jurbarko raj.), mokėsi Raseinių gimnazijoje.

Nuo 1933 metų netrumpą laiką visi trys ėjo tuo pačiu gyvenimo keliu.

1933 metais iš Raseinių jie buvo pasiųsti atlikti noviciato į Amjeno (Amiens) vienuolyną Prancūzijoje.


Dominikonų ordino Amjeno noviciatas (Ordre de Saint-Dominique - Noviciat d´Amiens). E. Vaibelio leidyklos Paryžiuje (E. Weibel, Paris) apie 1935 metus išleistos serijos 3-ioji atvirutė. Jos kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašas: Vienuolių procesija aplink bažnyčią.

Iš Amjeno po laikinųjų įžadų 1934 metais jaunieji dominikonai buvo pasiųsti į Valberbergo studijų vienuolyną.


Valberbergo vienuolyno nuotrauka, Jono Grigaičio atsiųsta Aleksandrui Sakui, tuomet - Telšių kunigų seminarijos klierikui.

Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio laiškas, rašytas Valberberge 1935 m. balandžio 1 d. :

Dar kelios tų laikų nuotraukos.


Dominikonų vienuoliai lietuviai 1935 metais Valberberge. Iš kairės: Benediktas Rutkauskas, Jonas Grigaitis ir Vytautas Žiūraitis.


Ši Jono Grigaičio nuotrauka daryta Raseiniuose (yra ovalus fotografo D. Zolino spaudas), bet užrašyta Valberberge 1936 m. lapkričio 24 d.: Per crucem ad lucem! Gerajam draugui Aleksui Sakui fr. Dominikas - Jonas, Ord. Praed.

1937 metų vasarą, baigę studijas Valberberge, lietuviai dominikonai grįžo į Raseinius ir atostogoms savo tėviškėse. Rugsėjo mėnesį turėjo duoti amžinuosius vienuolio įžadus.


Raseinių bažnyčia. Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio Aleksandrui Sakui rašytas atvirlaiškis:

1937.VII.23, Raseiniai
Sveikas, Aleksai,
Širdingiausių linkėjimų iš Raseinių. Galų gale apleidžiau visiškai Hitlerio žemę, o dabar ramiai ilsiuos Raseiniuose. Egzaminai pavyko labai gerai. Liepos 26 d. važiuoju į tėviškę ir manau pasilikti ten tris savaites. Nežinau, ar turėsiu progos Tave aplankyti. Mat, Tu labai toli gyveni. Parašyk, kaip galėtumėme susitikti. Jei T. Provincijolas pavelys, tai galbūt važiuosiu į Kretingą, o tai tuomet būtų gera proga Tave aplankyti. Sudiev.
Tavo fr. Dominikas, O. Pr.

Atvirlaiškis išsųstas į Renavo kleboniją (Sedos valsč.), kur Aleksandras dalyvavo misijos renginiuose. Renavo pašte gautas liepos 26 d. ir peradresuotas į Papilę, matyt, adresatas iš Renavo jau buvo išvykęs.


Dar viena kažkokios šventinės dienos (turbūt, Raseiniuose) nuotrauka su Jono Grigaičio atvirlaiškiu, rašytu Aleksandrui Sakui į Papilę:

1937.VIII.27, Raseiniai
Carissime Amici!
Tavo laiškutį gavau Stačiūnuose. Dėkui. Tėviškėje išbuvau tris savaites (VII.27 - VIII.16), o dabar vėl sėdžiu Raseinių baltuose mūruose ir laukiu Tavęs atvažiuojant, bet Tu kažin kodėl dar nesirodai. Atvažiuok kaip galima greičiau, nes mes pradėsime rugs. 6 d. rekolekcijas ir jos užsitęs iki rugs. 14 d. Iš Lietuvos išvažiuosime rugs. 18 d., bet jau ne į Vokietiją, o į Belgiją. Rugsėjo 23 d. darysiu amžinuosius įžadus. Kitais metais nebeteks Lietuvon parvažiuoti, todėl šįmet stenkis aplankyti mane. Patenkintas esu, kad į Belgijq važiuoju studijuoti; tikiuos, kad ten galėsiu susipažinti su kat. darbininkų veikimu. Taigi, šiuo kartu tiek. Sudiev.
Tavęs laukiąs fr. Dominikas, O.P.

Iš Raseinių Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas, Vytautas Žiūraitis išvyko į Belgiją, Le Solšuaro (Le Saulchoir) vienuolyną, kur 1937 metų rugsėjo 23 d. davė amžinuosius dominikonų vienuolio įžadus – laikytis paklusnumo, skaistybės ir neturto. Ten dar dvejus metus gilino teologijos žinias, kol 1939 metais buvo įšventinti į kunigus. Po šventimų visi trys grįžo į Lietuvą, į Raseinių vienuolyną.

Raseiniuose dirbo pastoracinį darbą, dėstė tikybą. Kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, visi užsieniečiai dominikonai nieko nelaukdami iš Raseinių išvyko. Liko tik trys jaunieji kunigai lietuviai. Karo metais kilo dominikonų nesutarimai su parapijiečiais (Vytauto Žiūraičio Raseiniuose tada nebuvo - nuo 1941 iki 1942 metų studijavo teologiją Bonos universitete), ir vyskupo nurodymu parapija 1942 metais buvo perduota saleziečiams, o dominikonai iš Raseinių išvyko.

Taip jie atsidūrė Vilniuje. Vilnius buvo dar viena - paskutinė - lietuviškos Valberbergo grupės bendro kelio stotelė.

Vytautas Žiūraitis dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, garsėjo pamokslais, sakytais Šv. Jono bažnyčioje. Karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, buvo lietuvių kapelionu Austrijoje, studijavo Zalcburgo universitete. 1949 metais persikėlė į JAV. 1957 metais cum laude apgynė filosofijos daktaro disertaciją, mokslinių tyrimų kryptis - kultūros filosofija, tomizmas. Dėstė koledžuose, ėjo kapeliono pareigas. Nuo 1962 metų kunigavo Vašingtone. Kelių knygų autorius, lietuviškos JAV spaudos bendradarbis. Mirė Vašingtone 1990 metais.

Benediktas Rutkauskas, po Raseinių kiek pastudijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, Vilniuje vikaravo ir dėstė tikybą. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dirbo lietuvių pabėgėlių kapelionu. 1950 metais buvo pasiųstas į Dominikonų studijų namus Vašingtone. Po studijų darbavosi Luizijanos valstijos parapijose, paskui daug metų buvo Čikagos priemiesčio Sisero (Cicero) lietuvių parapijos vikaru. Mirė 1995 metais dominikonų vienuolyne River Foreste (River Forest, IL), palaidotas Čikagos priemiesčio Des Pleinso (Des Plaines) kapinėse.

Jonas Grigaitis dirbo Vilniaus mokyklose kapelionu, o 1944 metų pradžioje, jau frontui artėjant, buvo paskirtas Adutiškio (dab. Švenčionių raj.) parapijos administratoriumi. Iš Lietuvos nebėgo. Kunigui Jonui Grigaičiui teko pažinti daugelį parapijų tiek rytų Lietuvoje, tiek Žemaitijoje ar Dzūkijoje. Ilgiausiai - daugiau kaip dešimt metų - buvo Šumsko (Vilniaus raj., prie pat sienos su Baltarusija) parapijos klebonu.

Lagerio išvengė, tačiau Jono Grigaičio artimieji buvo ištremti į Sibirą. Jo tėvas nuo bado mirė Taišeto lageryje.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kunigas Jonas Grigaitis - vienintelis Lietuvoje likęs dominikonas - kaip persona juridica įregistravo dominikonų ordino provinciją. Vilniuje, atkurtame vienuolyne prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gyveno ir tarnavo iki mirties 2012 metais. Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP jo pageidavimu palaidotas Šumsko bažnyčios šventoriuje.

© 2016 Aleksandras Al. Sakas

Biografinių žinių šaltiniai:

1. Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas “Logos”, 70, 2012 sausis - kovas.
2. Order of Preachers, Biographies of Deceased Members 1994-1999.
3. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, biografijų žinynas, II tomas, Vilnius, 2002.

Rodyk draugams

Albumėlis Mamai

2016-03-09 parašė alsa

Mano mamos Elenos Dobregaitės - Sakienės (1916-1961) gimimo šimtmečiui parinkau keliolika dar neskelbtų nuotraukų.

Mama gimė Svėdasų parapijos Šeduikių kaime, mokėsi Netikiškių pradžios mokykloje, baigė Užpalių progimnaziją, paskui Rokiškio J. Tumo - Vaižganto gimnaziją.


Mama (kairėje) su drauge. Kur ir kada nuotrauka daryta, gerai nežinau, bet iš mamos mokyklinės aprangos sprendžiant - iki 1937 metų, turbūt, besimokant Rokiškyje.

Karo metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Viena nuotaikinga studentiškų laikų fotografija:

Mama - mažesnioji.

Po studijų ir praktikos Utenos ligoninėje 1943 metais gavo leidimą verstis gydytojo praktika Anykščiuose.


Mama (sėdinčiųjų viduryje) su seserimi Maryte (stovi pirma iš dešinės) ir būreliu neatpažintų žmonių. Jauniausia iš Dobregaičių Marytė gyveno ir dirbo pas mamą moters ir vaiko konsultacijoje Anykščiuose, tad spėju, kad fotografijoje abi jos - su būreliu anykštėnų tarp 1943 ir 1945 metų.


Mįslinga nuotrauka - mama (dešinėje), rusų kariškiai, civiliai žmonės, tarp jų ir kunigai… Kitoje pusėje vos įžiūrimas užrašas pieštuku: Pan. daktarei E. D. Skrybėlėtas ponas su akiniais - labai panašus į Anykščių kleboną, filosofijos daktarą kun. Juozapą Čepėną. Jeigu tai tikrai jis, tai fotografuota 1944 metų rudenį. Kokia proga susirinko tokia marga kompanija, kol kas man nežinoma.

Mama tą 1944 metų rudenį dar buvo netekėjusi. Mano tėvai susipažino apie Kalėdas, gal kiek anksčiau. Tėvas, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentas, vengdamas arešto, jau kuris laikas glaudėsi pas savo vyriausią brolį Antaną Anykščiuose. Antano žmona Stasė buvo akušerė, mamos kolegė, per Stasę mano tėvai ir susipažino. Jie susituokė Anykščių bažnyčioje 1945 m. balandžio 1 d., per Velykas. Kuris kunigas sutuokė - klebonas Juozapas Čepėnas ar vienas iš vikarų - dar nežinau. Su klebonu tėvas buvo pažįstamas, užeidavo klebonijon gandų paklausyti.

1946 metų vasarį Anykščiuose gimiau aš, šį tekstą parašiusysis. Krikštytas esu Anykščių bažnyčioje, krikšto tėvais buvo minėtieji dėdė Antanas ir teta Marytė. Mano tėvas Aleksandras Sakas tuo metu jau kalėjo Vorkutoje. Mama po krikštynų savo eilių sąsiuvinėlin įrašė:

Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.

1947 metais mano senelis Domininkas Sakas, paleistas iš Mintaujos lagerio, viešėdamas Anykščiuose pas savo sūnų Antaną, aplankė ir anūką:

Su savo seneliu ir mama Anykščiuose, namų kiemelyje Vilniaus gatvėje, 1947 m. liepos 20 d.


Kitoje nuotraukos pusėje mamos užrašas: Uogose su Domute, jos Gediminu ir seneliu 1948 metų pavasarį. Domutė (dešinėje) - mamos draugė ir kaimynė mokytoja Domicelė Kunčinienė, o senelis - Domicelės tėvas garsus Anykščių siuvėjas Kazimieras Kazlauskas.

Tą pačią dieną kaimynų sodelyje:

Iš kairės: Gediminas su savo tėvu mokytoju Stasiu Kunčinu, mano mama, Domicelė Kunčinienė ir aš, dviejų metų vyras (ačiū Kunčinus atpažinti padėjusiai Vilniaus anykštėnei Reginai Dainytei!).


Mamos užrašas: Aleksiukas tarp dviejų mamų 1948 metų pavasarį. Dešinėje - mano krikšto mama teta Marytė.


Pokario Anykščių medikai. Mama (viduryje) su kolegėmis ir daktaru Alfonsu Lukoševičiumi.

1948 metų vasaros pabaigoje mes su mama ir teta Maryte iš Anykščių persikėlėme į Prienus.


Prienai, 1949 m. vasario 26 d. (per trečiąjį mano gimtadienį).


Prienai, 1949 m. birželio 26 d. Moterų gėlėtomis suknelėmis nežinau, o dešinioji - teta Marytė.

Tėvą iš lagerio paleidus ir neterminuotai tremčiai išvežus į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi važiuoti pas jį su manimi keturmečiu ten gyventi ir dirbti. Baigėsi 1950-tųjų vasara. Atsisveikindami mudu su mama dar aplankėme pajūrį.

Klaipėda, Smiltynė, 1950 m. rugpjūčio pabaiga.

Po mėnesio mes jau buvome Sibire. Nuotraukos ir prisiminimai iš ten - tėvo “Tremtis visam gyvenimui” ir sūnaus “Sibire 1950 - 1954 metais“.

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Kelmės rajone, Šaltenių kaime pas dėdę Joną Saką, vietos mokyklos direktorių. Po poros savaičių išsikraustėme į to paties rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama - gydytojos darbą.

Apsigyvenome M. Valančiaus gatvės pradžioje (nuo bažnyčios žiūrint) už senosios dviaukštės mokyklos stovėjusiame name, kurio viename gale buvo ambulatorija, kitame - gydytojo butas.


Savo sodelyje 1954 - 1955 metų žiemą. Mano kražiškio draugo Rimanto Urbono tėvo nuotrauka.


Mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė Kražiuose darbo kabinete.

Į Kražius pas mus neretai užsukdavo dėdė Jonas iš nelabai tolimų Šaltenių arba teta (tėvo sesuo) Bronė Knašienė iš Klaipėdos. Žemiau - jos vyro Artūro Knašo kelios per tokius apsilankymus darytos nuotraukos.


1955 metų pradžia, prie mūsų namų su teta Brone (dešinėje). Tolėliau - Kražių pieninė.


Prie Kražių ligoninės.

1955 metų birželį, kai atėjo metas gimti mano broliukui Vytautui, mudu su mama išvažiavome į Prienus, pas tetą Marytę. Mamai jau buvo 39-eri, tai gimdyti norėjo arčiau kvalifikuotos pagalbos, arčiau Kauno. Komplikacijų nebuvo, po savaitės ar poros tėvas kolūkio sunkvežimiu parsivežė mus jau tris į Kražius.


Per broliuko krikštynas Kražiuose 1955 metų vasarą. Tėvai su Vytuku ir krikštatėviais - mano pussesere iš tėvo pusės Zina Knašaite ir pusbroliu iš mamos pusės Vytautu Vėbra.


Ta pati 1955 metų vasara. Knašų viešnagės metu mes visi su teta Brone (dešinėje) ir jos anyta Zuzana (kairėje) Medžiokalnio aikštelėje.


Mama (kairėje) su teta Brone prie Medžiokalnio kryžių.


Kitoje nuotraukos pusėje tėvo užrašas: Prie savo nuosavo daržo - arų. “Arai” - kolūkio žemė, skiriama žmonėms laikinai naudotis, kad laisvalaikiu savo reikmėms užsiaugintų miežių, bulvių, įvairių daržovių. Kolūkiečiai ir kolūkio specialistai gaudavo po 60 arų šeimai, kiti gyventojai (pavyzdžiui, mokytojai) - po 15 arų.

Antrasis mano broliukas - Remigijus - gimė Kražiuose 1958 metų gegužį.

Mama su Remigijumi sudedamoje lovelėje (”raskladuškėje”). Kodėl joje, nežinau, nes turėjome medinę supamą lovelę, gal ją dar kurį laiką buvo užėmęs Vytautas? Mano darbo nuotrauka, o fotografuota “Smenos” aparatu - dėdės Antano iš Anykščių dovana.

1958 m. lapkričio 15 d. Palangoje nuo vėžio mirė mano močiutė Morta Sakienė.


1958 m. lapkričio 17 d. Palangos kapinėse prie ką tik supilto kapo. Iš kairės: Romualdas Žaldokas su žmona Zina (Knašaite), mano mama Elena Sakienė, už jos - Antanas Sakas, velionės močiutės brolis Antanas Rimkus, Zuzana Knašienė, Sakai - Jonas, jo duktė penkiametė Viktorija ir žmona Magdutė, Olė Sakienė (Vaclovo žmona), Knašai - Bronė ir už jos Artūras, senelis Domininkas Sakas, Vaclovas Sakas, Arimantas Knašas, Audronė Sakaitė (Vaclovo dukra), Alfonsas Čerapas, mano tėvas Aleksandras Sakas. Ši ir kitos spalvotos nuotraukos - Artūro Knašo.


Mama su neatpažinta viešnia (kairėje) mūsų fikuso fone Kražiuose.

Tėvai taupė pinigus nuosavam būstui. Nors mama norėjo keltis Kauno pusėn, bet dėdė Jonas įkalbėjo pirkti susidėjus namą Klaipėdoje, kas 1958 metų gale ir buvo padaryta.

Tėvas gavo agronomo vietą Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje ir iš Kražių išvažiavo pirmasis - 1959 metų sausio pradžioje. Mama Kražiuose turėjo dirbti iki pavasario, o aš čia sulaukiau vasaros, baigiamųjų 7-tos klasės egzaminų.

Mama Klaipėdoje įsidarbino žuvies pramonės ligoninės cechine terapeute (ir I-ųjų gimdymo namų ginekologe).


Mano fotobandymas: mama su Vytuku (jam - penkeri) 1960 metų vasarą Šešupės gatvėje. Abipus gatvės - daržai. Toliau - uosto tvora, ėjusi pagal Nemuno gatvę. Jeigu mama į mūsų gatvelę pasuko iš kairės, tai abu grįžta iš “Žiedo” parduotuvės (parduotuvė buvo bevardė, “Žiedas” - tai miesto rajonas prie Smeltalės upelio). Jei įsuko iš dešinės, tai - nuo autobuso Nr. 1 “Stotis - Žiedas” stotelės, parvažiavę iš miesto.


Dar viena mano nuotrauka: mūsų namų kieme 1960 metų vasarą. Kairėje - medikė ir siuvėja, buvusi tremtinė Bronė Bekėžaitė, dėdienės Magdutės sesuo, gyvenusi “salkose”, dėdės Jono pusėje. Mama - su mažiausiuoju, dviejų metų Remigijumi.

1960 metų rugsėjį mama sužinojo serganti vėžiu.

1961 metais Klaipėdoje turėjome trejas laidotuves. Vasarį mirė mano senelis Domininkas Sakas. Mama tuo metu po antrosios operacijos dar gydėsi Leningrade. Kovą mirė tetos Bronės anyta Zuzana Knašienė.


1961 kovas, Zuzanos Knašienės pagrabas. Iš kairės: Zina ir Romualdas Žaldokai, Bronė, Algimantas, Artūras ir Arimantas Knašai, iš ligoninės grįžusi mama, Magdalena Sakienė, tėvas, Vladas Kulakauskas (velionės Zuzanos brolis, daug jaunesnis už ją).


Užstalė pas Knašus, gyvenusius už Smeltalės upelio Dusetų gatvėje. Spėju - 1961 metų pavasarį.


1961 metų rugpjūtį Smiltynėje su mama ir broliuku Remigijumi (mama jį vadindavo Rymučiu). Tai - paskutinė gyvos mamos nuotrauka.

1961 m. rugpjūčio 27 d. mama su atsinaujinusiais skausmais paguldyta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėn, rugsėjo 25 d. išvežta į Vilniaus Onkologinį dispanserį. Spalio viduryje, sutikusi mane mokykloje, mamos draugė gydytoja Eugenija Liaugminaitė pasakė: “Vilties nebėra. Mama nepasveiks”. Spalio 24 d. neatpažįstamai sublogusią ją parvežė numirti į Klaipėdos žvejų ligoninę, kurioje iki ligos dirbo.

Nuskausminamieji veikė vis trumpiau. Iškankintos mamos gyvybė užgeso 1961 m. lapkričio 7 d. rytą Klaipėdos žvejų ligoninėje, Žalgirio gatvėje.

Laidojome Palangoje.

Laidotuvių procesija nuo Palangos bažnyčios, jau išsukusi iš Vytauto gatvės, artėja prie kapinių.


Kažkurią dieną po laidotuvių prie mamos kapo - Palangos kapinių centrinėje dalyje, į pietus nuo koplyčios (aš fotografavau). Mūsų gyvenimas jau buvo ne toks, kokiu galėjo būti.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus

2016-02-19 parašė alsa

1796 metais Pranciškui Sapiegai nusipirkus Užpalių dvarą, Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe.


Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas (maps.lt žemėlapio fragmentas)

XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.

Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.


Šeduikių ūlyčia su devyniais dūmais išilgai kelio iš Mikniūnų į Vilučius. Pro pirmąjį, Motiejaus Šeduikio, ėjo dar vienas kelias iš Duokiškio į Netikiškius (išlikęs iki šiol). 1809 metų piešinio fragmentas su rašinio autoriaus uždėtais dūmų šeimininkų vardais (šaltinis - Užpalių dvaro 1809 m. inventorius, paskelbtas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje)

Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.

Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas (Užpalių dvaro palivarkas?).

Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.

Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).

Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų gal tik vieną - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).

Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.

Vincentas Janulis (inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andrejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.

Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.

Martynas Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Martynas buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai, regis, turėdavo iš ko kelti prašmatnesnes krikštynas. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.

Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Martyno ar Anastazijos Janulių nebėra. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).

Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1808 metais, kai asistavo kaimyno Janulio dukros Viktorijos krikštatėviams. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.

Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę, su ja turėjo du sūnus ir dukrą. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Žmonos Margaritos Jonas neteko 1808 metais. Antroji jo žmona - Agota Kazickaitė. Nuo 1810 iki 1819 metų su Agota Jonas Pajėda susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė. Visi penki Agotos pagimdyti vaikai išgyveno, juos ir pačią Agotą matome 1833 metų inventoriuje. Jono Pajėdos tenai nebėra. Ūkis tuo metu jau priklausė Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai.

Šio teksto autoriaus proproprosenelio Juozapo Dabregos, mirusio 1806 metais, rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).

Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.

Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Apie 1800-tuosius gimė sūnus Jonas, nuo 1803 iki 1812 metų - dar penketas, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam šešiolikmečiui sūnui Jonui.

*

Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Keletas Prano Rinkevičiaus atvirlaiškių

2015-12-22 parašė alsa

Pranas Rinkevičius (1911-1943) - Lietuvos spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, ateitininkas, antisovietinės rezistencijos dalyvis, tremtinys.

Pranas Rinkevičius, iš gimtojo Seirijų valsčiaus atvykęs į laikinąją sostinę, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Dalyvaudamas nelegalioje moksleivių ateitininkų veikloje, jis susipažino su kitų mokyklų bendraminčiais, taip pat ir su Aleksandru Saku, dr. Justino Tumėno brandos kursų moksleiviu.


Kauno moksleiviai ateitininkai laive apie 1933 metus. Pranas Rinkevičius - kairiau centro (su akiniais). Žemėliau - Aleksandras Sakas (…bet ir pešė mergužėlės). Leono Dainio nuotrauka.

Abu bičiuliai, plunksnos mėgėjai, tuoj pat ėmėsi laikraštėlių leidybos. Pirmuoju buvo “Samtis” (gazieta alkaniems penėti), ėjęs nuo 1932 metų rudens. Iš pradžių jį redagavo Aleksandras Sakas (Žemaitis), nuo ketvirtojo numerio - Pranas Rinkevičius (Išperėtas Dėdė). “Samtis” buvo leidžiamas bent iki 1933 metų spalio, jį pakeitė vienkartiniai “Klumpakojis”, “Mėsiedas” ir nuo 1934 metų vasaros - “Dilgėlė”, kurios išėjo 11 numerių. Rudenį Aleksandras išvyko iš Kauno. Didžiąją laikraštėlio dalį prirašydavo Pranas Rinkevičius bei kiti gabūs literatai, kaip Leonas Narbutas, Albinas Stanelis ar Steponas Znamenskas, spausdinęsi “Ateityje” ir “Ateities spinduliuose”. “Dilgėlei” išsikvėpus, 1935 metais dar buvo išleisti du “Vėžio” numeriai.

Iš to laikotarpio liko keli atvirukai su atvirlaiškiais, Prano Rinkevičiaus rašytais Aleksandrui Sakui.


Alytus, Vilniaus gatvė.

Kitoje pusėje - laiškutis, iš Alytaus į Kauną išsiųstas 1934 m. liepos 31 d. (Nuo šio atviruko - ir kitų taip pat - seniai seniai pašto ženklus nuplėšė šio straipsnelio autorius. Mea culpa, mea maxima culpa!).

Aleksai!
Rašau Tau iš Alytaus. Būk geras ir patarnauk pas zitietes, nes retkarčiais bus reikalo. Galėsi už tai eit ten valgyti. Aš jaučiuosi Dzūkijoj labai gerai. Tik lyja. Iš čia labai daug ruošiasi į Klaipėdą, Jūros šventę. Visur viskas gražu ir mano džiaugsmas dėl to tik didesnis. Pr. R.

Prašymas “patarnauti pas zitietes” (turbūt, Zitiečių rūmuose) rodytų, kad Pranas ten turėjo kažkokių pareigų, teikdavusių šiokios tokios naudos. Pranas žinojo, kad ir jo bičiuliui toji nauda būtų labai pravertusi.

O į pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje anų 1934 metų rugpjūtį išvažiavo ir Kauno moksleiviai ateitininkai. Kelionės nuotykius “Dilgėlės” Nr. 5-6 surašė Dzirvono Dilgėlė (be abejo, tas pats Pranas Rinkevičius).


Dzūkija. Rugiapjūtė.

Dar vienas Prano Rinkevičiaus rašytas ir į Papilę Aleksandrui Sakui išsiųstas atvirlaiškis:

Aleksandrai!
Dėkoju už šiandien gautą Tavo laiškelį. Skubu prieš Tavo išvykimą iš Papilės parašyti. Visi laikomės gerai. Tik, keletą dienų man nepasirodžius, rajone pasklido gandai, kad aš pasekęs Tave, bet kai sekmadienį pasirodžiau ekskursijoj, tai vėl nutilo. “Dilgėlė”, kol kas nei kita “žolė”, neauga. Mergaitės jau turi savo p. Ant. Viliamaitę, vyrai - nieko. Laukiama. Sekmadienio ekskursija buvo Fredon. Žadu netrukus trumpam pavažiuoti į Alytų. - Tiesa, Kaune “vaidinasi” Bastakys. Matyt, kad Telšiuose jis jau “negyvas”. Visos panos jau suvažiavo ir sveikina Tave, ypač Polė Gliaudelytė. Elenos nemačiau. Gavus mano užrašytas “Vas. Ž.” džiaugiasi, manydama, kad Tu užrašei. Teresėlė, Janė ir Jadzė dabar uoliai mokos. Parašysiu kitą kartą daugiau. Pr. Rinkus.

Be datos. Laiškelio detalės (moksleivių ateitininkų laikraštėlių “Dilgėlė”, “Vasaros žiedai” paminėjimas ir kt.) rodytų jį buvus išsiųstą 1934 metų rugsėjo pradžioje.

Laiškutyje minimas Aleksandro išvykimas iš Papilės - į Telšių kunigų seminariją. Pranui užtrukus Dzūkijoje, tarp draugų ateitininkų pasklidę gandai, kad ir jis įstojęs į seminariją.

Ant. Viliamaitė - Antanina Viliamaitė, 1934 metų rudenį išrinkta Kauno mergaičių rajono pirmininke. Rajonas - ateitininkų organizacinis vienetas, jungęs vienos vietovės kuopas, šiuo atveju - įvairių Kauno mokyklų ateitininkų organizacijas. Kaip tik 1934 metais buvo nutarta ateitininkų iki tol mišrias kuopas išskirstyti į vyrų ir mergaičių.

Bastakys, kurs besąs Kaune, o ne Telšiuose - ateitininkas Jonas Bastakys iš Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos, ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją, bet, matyt, likęs Kaune.

Elena, kuriai Pranas užrašė laikraštėlį “Vasaros žiedai”… Elenų buvo kelios: Brigmanaitė, Dabkutė, Naruševičiūtė, Urbonaitė. Gal tik pavardžių sutapimas, bet po trejeto metų Pranas vedė Oną Urbonaitę.

Teresėlė, Janė ir Jadzė - Kauno moksleivės ateitininkės Teresė Pikturnaitė, Janina Vyšniauskaitė ir Jadvyga Kuzmickaitė.


Birštonas.

Kitoje pusėje - Prano Rinkevičiaus 1934 m. spalio 7 d. laiškelis, išsiųstas Aleksandrui Sakui į Telšių kunigų seminariją.

M. Al.!
Dėkoju už pasveikinimą mano vardinėse. Kaune jas itin puikiai atšventėme. Buvom pas visus Pranus. Turbūt, jau žinai, kad aš esu V. R. p-ku. Tas pareigas apsiėmiau dėl tariamo reikalo. Kaip bus, matysim. Man gali prisieit apleist Kauną, nes tėviškėje dedasi ypatingi dalykai, tačiau aš nenoriu. Dabar rengiam vakarą (…). Vyrai dar vieną ruoš, jau susitarę su mergaitėm. Šiuos metus paskelbėm taupumo metais vasaros jubiliejui Pajūryje. Tau siunčia labas dienas Dr. Kliausis ir daug mūsiškių, kurių išskaityti neturiu galimybės. Linkiu Tau geriausių pasisekimų! Pr. R.
1934.X.7.

V. R. p-kas - ateitininkų vyrų rajono pirmininkas.

Man gali prisieit apleist Kauną, nes tėviškėje dedasi ypatingi dalykai. Kas dėjosi 1934 metais Prano Rinkevičiaus tėviškėje - Pupasodyje (dab. Alytaus raj.)? Po ankstyvos tėvo mirties Prano motina buvo ištekėjusi antrą kartą (už Jono Monkelio). Prano brolis Antanas Rinkevičius giminės istorijoje rašė: Padidėjus šeimai sunku buvo pragyventi iš turimos žemės. Buvo nupirktas žemės sklypelis Striminos kaime, bet po kelerių metų tą sklypelį pardavė ir 1932 metais Pupasodyje iš Zarecko nupirko 3,15 ha žemės. Laikui bėgant reikėjo išspręsti tolimesnį Rinkevičių ir Monkelių gyvenimą. Matyt, ir Pranui būtų tekę kažką paaukoti šeimos labui. Vis tiktai jis liko Kaune.

Dr. Kliausis - vieno iš “Dilgėlės” autorių pseudonimas.


Birštonas, Nemuno vingis.

Nuotrauka su dar vienu Prano Rinkevičiaus laiškeliu, Aleksandrui Sakui rašytu Kaune 1935 m. birželio 27 d. Atvirlaiškis išsiųstas į Papilę. Ten Aleksandras, baigęs Telšių kunigų seminarijos pirmąjį kursą, tą vasarą pas savo tėvus atostogavo.

Sveiks Gyvs!
Nors žadėjau Tau parašyti ilgesnį laišką, bet išleidus “Id. K.”, viską, ką žadėjau parašyti, ten rasi. Galiu pridėti, kad antroje birželio mėn. pusėje kun. Bylos iniciatyva Butkiškėje buvo kursai, kuriuos teko aplankyti ir ten “pavasaroti”. Vasarinė kuopa jau susidarė priešaky su St. Šliupu ir V. Šileikaite, Naruševičiūte, Urbonu ir Staneliu. Pirm. Šliupas. Pas mane tiek nauja, kad jau mėnuo, išskyrus Butkiškės laikotarpį, dirbu “Ryte”. Mano rankose informacinė dalis. Dirbsiu per vasarą. Manau, susirašinėsim. Parašyk “Rytui”. Kitą kartą daugiau. Būk laimings! Pr. Rinkus.

Santrumpa “Id. K.” kol kas neiššifruota.

Vasarinė kuopa - vasarą Kaune likę ir organizuotą veiklą tęsę moksleiviai ateitininkai. Kuopos pirmininku buvęs Stasys Šliupas paskesniais metais - žurnalistas, dirbęs su Aleksandru Saku savaitraščio “Darbininkas” redakcijoje, o nuo 1940 metų - antisovietinės rezistencijos dalyvis, 1941 metais suimtas ir sušaudytas.

V. Šileikaitė, Naruševičiūtė, Urbonas, Stanelis - Kauno moksleiviai ateitininkai Valė Šileikaitė (iš “Aušros” gimnazijos), Elena Naruševičiūtė, Antanas Urbonas, Albinas Stanelis (literatas, šokėjas, dainininkas).

“Rytas” - Lietuvos krikščionių demokratų partijos dienraštis. Taigi, nuo 1935 metų vasaros Pranas Rinkevičius jame pradėjo dirbti reporteriu.

Valdžia 1936 metų birželį „Rytą“ už kažkokias nuodėmes uždarė, bet jo leidėjai netruko gauti sutikimą panašiam dienraščiui spausdinti. Pavadinimą pakeitė į „XX amžius“, pasirašydavo kitas redaktorius (vietoje dr. Leono Bistro - kun. Juozas Prunskis), jį gaudavo tie patys “Ryto” prenumeratoriai. Pranas Rinkevičius liko dirbti „XX amžiaus“ reporteriu.


Pranas Rinkevičius su mama ir žmona Onute per 1937 metų Velykas. Nuotrauka iš Antano Rinkevičiaus archyvo.

Sovietams okupavus Lietuvą, Pranui teko įsidarbinti naujos dvasios dienraštyje „Tarybų Lietuva“ (pakeitusiame “Lietuvos aidą”). Tuo pačiu metu su bendraminčiais leido antisovietinio pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“.

Tolesnis Pranas Rinkevičiaus ir jo šeimos likimas - tragiškas. Jie tapo pirmojo sovietų įvykdyto Lietuvos gyventojų trėmimo 1941 metų birželį aukomis. Naujojoje Vilnioje Pranas nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį, kur bado, šalčio ir sunkaus darbo iškankintas 1943 m. sausio 24 d. žuvo, kaip pasakojama, medžiui užgriuvus. Jo kapas ir tiksli žūties vieta nežinoma.

Žmona Onutė Urbonaitė - Rinkevičienė su vienerių metų amžiaus dukrele ir jau Sibire gimusiu sūnumi buvo ištremti į Altajaus kraštą. Ten abu vaikai mirė. Po kelerių metų žmona iš tremties pabėgo ir mergautine pavarde nelegaliai gyveno Šiauliuose bei kitur, įstojo į pogrindžio sąlygomis veikusią vienuoliją - Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Mirė Kaune 1987 metais.

© 2015 Aleksandras Al. Sakas

Pastaba: Iš man pasiekamų šaltinių esu surinkęs šiek tiek žinių apie Prano Rinkevičiaus gyvenimą ir sudėjęs jas į Vikipediją, todėl čia be skrupulų naudojausi ten paskelbtu savo tekstu.

Rodyk draugams

Seni atvirukai su Lietuvos vietovių vaizdais

2015-12-03 parašė alsa

Išliko keliolika tėvo kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais, naudotų atvirlaiškiams rašyti. Regis, 1954 metais mums grįžus iš Sibiro, tėvas juos su nuotraukomis parsivežė į Kražius iš savo tėvų, iš Papilės.

Vienas kitas su Papilės, Telšių ar Aukštadvario vaizdais jau skelbti, čia abėcėlės tvarka sudėti likusieji.


Alytus, Vilniaus gatvė.

Kitoje pusėje - laiškutis, ateitininko ir žurnalisto Prano Rinkevičiaus rašytas Aleksandrui Sakui ir iš Alytaus į Kauną išsiųstas 1934 m. liepos 31 d. (Šio ir kitų atvirlaiškių tekstai įdėti į Pr. Rinkevičiui skirtą atskirą straipsnelį).

Aleksandras Sakas, Kaune savo kampo neturėjęs moksleivis, tuo laikotarpiu korespondenciją gaudavo Prisikėlimo parapijos klebonijos adresu (Aukštaičių g. 4).

Nuo šio atviruko (ir kitų taip pat) pašto ženklas nuplėštas. Tai - šio straipsnelio autoriaus kaltė. Tarp 1954 ir 1959 metų Kražiuose buvau užsidegęs filatelija, bet apie atviruko vertę dar neturėjau jokio supratimo.


Alytus, Kaniūkų tiltas per Nemuną.

Nuotrauka ant tvirto vokiško Agfa popieriaus, pritaikyta atvirlaiškiui rašyti ir siųsti (reversas padalintas linijomis).


Alytus, Laisvės angelas - paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Nuotraukos reversas su monograma LKTD pašto ženklo vietoje.


Aukštadvaris. Fotografas S. Vaismanas.

Nuotraukos kampas nuplėštas. Reverse - lietuviško fotopopieriaus gamintojo Iljos Jasvoino iš Kauno spaudas (santrumpa JASKAUN).

Atvirlaiškis, rašytas 1934 metų liepos 19 d. Jį iš Aukštadvario išsiuntė kunigas ir poetas, Kauno moksleivių ateitininkų globėjas Kazimieras Žitkus. Rašė ateitininkui Aleksandrui Sakui savo parapijos klebonijos adresu (Kaunas, Aukštaičių g. 4). Trumpame tekste kunigas džiaugėsi atostogomis Aukštadvaryje, gražiomis apylinkėmis ir karšta saule. Jo paties laikinu atgaliniu adresu nurodyta ne vietos klebonija, bet žemės ūkio mokykla.


Birštonas.

Atvirukas ant Iljos Jasvoino fotopopieriaus, išleistas Lietuvių spaudos platinimo draugijos.

Kitoje pusėje - Prano Rinkevičiaus 1934 m. spalio 7 d. laiškelis, rašytas bičiuliui Aleksandrui Sakui. Kitą dieną atvirukas išsiųstas į Telšius, į kunigų seminariją, kur tuo metu Aleksandras mokėsi.


Birštonas, Nemuno vingis.

Nuotrauka su dar vienu Prano Rinkevičiaus laiškeliu, Aleksandrui Sakui rašytu Kaune 1935 m. birželio 27 d. Atvirlaiškis išsiųstas į Papilę. Ten Aleksandras, baigęs Telšių kunigų seminarijos pirmąjį kursą, tą vasarą pas savo tėvus atostogavo.


Dzūkija. Rugiapjūtė.

Nuotrauka su Prano Rinkevičiaus atvirlaiškiu, rašytu į Papilę Aleksandrui Sakui. Be datos. Laiškelio detalės (moksleivių ateitininkų laikraštėlių “Dilgėlė”, “Vasaros žiedai” paminėjimas ir kt.) rodytų jį buvus išsiųstą dar 1934 metų rugsėjo pradžioje.


Klaipėda, molas per audrą.

Atvirukas su žyma “Echte Photographie” - ant tikro fotopopieriaus, o ne tipografiniu būdu spausdintas. Averso kampe užrašas: Memel, Mole in Sturm. Leidėjas: Trinks & Co., G. m. b. H., Leipzig. Kaina - 35 centai.

Atvirukas paštu nesiųstas, reverse melsvu pieštuku kažkas užrašė: Banguojanti Baltijos jūra prie molo ir švyturio, kurį matėt per Sekmines.


Kulautuva, paminklas Antano Smetonos 60-mečiui paminėti.

Atvirukas, išleistas paminklui statyti komiteto. Kaina - 35 centai. Paminklas pastatytas 1934 metais.

Atvirlaiškį į Papilę, Nepriklausomybės g. 45, klierikui Aleksandrui Sakui 1936 m. birželio 26 d. parašė ir kitą dieną iš Kulautuvos, kur atostogavo, išsiuntė kun. Kazimieras Žitkus. Kvietė Aleksandrą atvykti pas jį į Kauną - norįs pasikalbėti. Kaune būsiąs nuo kitos dienos iki liepos 20 d. Kvietė ne šiaip sau - turbūt, Kazimieras Žitkus jau žinojo, kad Telšių kunigų seminarijos vadovybė pripažino Aleksandrą neturinčiu kunigystei pašaukimo.


Kuršių nerija. Kopos prie Nidos.

Atvirukas su žyma “Echte Photographie”. Averso kampe užrašas: Kurische Nehrung, Hohe Düne bei Nidden. Atviruką išleido klaipėdiškiai: August Pohlentz Nachf., Papierhandlung, Arthur Förster, Memel, Börsenstrasse. Kaina - 35 centai.

Atvirukas paštu nesiųstas, melsvu pieštuku užrašyta: Dangus, vanduo ir smėlys - tai Lietuvos Sachara.


Kuršių nerijos kopos.

Atvirukas su žyma “Echte Photographie”. Averso kampe užrašas: Wunder der Dünenwelt. Reverse: Nr. 109 Von der Kurischen Nehrung. Leidėjas: Verlag “Hensal” Memel.

Aleksandro Sako atvirlaiškis, 1933 m. liepos 12 d. rašytas ir išsiųstas iš Kretingos per “Gamtos draugo” ekskursiją tėvams į Papilę, kuriame, be kita ko, pranešama: Šiandien važiuoju į Plungę ir Platelius. Parvažiuosiu ryt, t.y. ketvirtadienį, vakare.


Papilė. Nuotraukos autorius - fotografas Almanas iš Tryškių.

Papilė - nedidelis miestelis, valsčiaus centras, o kokios minios žmonių suplaukdavo ypatingomis progomis!


Pažaislis, vaizdas iš oro.

Atvirukas paštu nesiųstas. Užrašytas Aleksui (Aleksandrui Sakui) su linkėjimais “ateitininkiškai siekti savo idealo”, pasirašytas Reginos 1934 m. rugpjūčio 2 d. Kaune. Matyt, atvirukas įteiktas atsisveikinant - Aleksandras kitą mėnesį išvažiavo į Telšių kunigų seminariją.

Regina - viena iš bendraminčių ateitininkių, spėju, kad ji - Regina Jagminaitė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazijos moksleivė.


Šiauliai.

Atviruką maždaug 1919 metais išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune.

Tokio pat atviruko, Šiaulių “Aušros” muziejaus eksponato, aprašymas: buv. Bažnyčios g. (dab. Vasario 16-osios g.) fotovaizdas maždaug nuo Vilniaus g. Katedros link. Dešinėje, už griuvėsiais virtusio ploto ir Trakų g. – tuomet buv. Jono Šliūpo spaustuvė „Titnagas” (dab. Šiaulių miesto savivaldybė).


Telšiai. Kunigų seminarija. Atvirukas, išleistas F. Milevičiaus knygyno Telšiuose.

Kitoje pusėje - Aleksandro Sako Telšiuose (kunigų seminarijoje) 1934 m. gruodžio 4 d. pradėtas rašyti laiškutis, kuriuo nežinomo adresato (leidėjo?) prašoma atsiųsti knygelės “Našlaičių Kalėdos” 500 egzempliorių. Pinigus žadama atsiųsti po švenčių.

Nebaigtas rašyti atvirlaiškis liko neišsiųstas. O “Našlaičių Kalėdos” - Aleksandro jaunystės draugo iš Papilės, rašytojo ir kunigo Stasiaus Būdavo apysakaitė.


Zapyškio bažnyčia. Fotografas M. Pranckūnas.

Atviruko reverse: horizontaliai - Įdomiausia Lietuvoje savo stiliumi bažnyčia. Spėjama, kad jaunas Vytautas, grįždamas iš medžioklės, sustodavo čia pailsėti, vertikaliai - Fotografavo ir išleido M. Pranckūnas, Kaunas, Liaudies Namai / Perspausdinti draudžiama.


Žemaičių Kalvarija. Nuotraukos autorius - Sedos fotografas S. Petrauskas.

Nuotraukos reversas su monograma LKTD pašto ženklo vietoje.

Vaikiška rašysena užrašyta, kad nuotrauką “mylimam Juozui” 1928 m. rugsėjo 12 d. dovanojo A. Rusteika. Adreso pusėje: Jo Malonybei Juozui Ruškiui, Kretinga. Nuotrauka paštu nesiųsta. Kaip ji atiteko Aleksandrui Sakui, nėra žinoma. Matyt, Aleksandras ją parsivežė iš Kretingos pranciškonų vienuolyno, kur buvo įstojęs 1927 metais.

© 2015 Aleksandras Al. Sakas

Rodyk draugams

Nuo Ventos iki Dunojaus. Karo pabėgėlių keliais

2015-09-22 parašė alsa

Niekada, niekada nebūčiau palikus savo tėvų. Niekada. Jeigu jie būtų traukęsi, būčiau su jais važiavusi. Bet aš - niekados. (Marija Sakaitė - Paškevičienė)

1944 metų rugsėjį - spalio pradžioje Avižlių kaime glaudėsi iš Papilės nuo artėjančio fronto pasitraukę Domininkas ir Morta Sakai. Kartu buvo suvažiavę jų vaikai Aleksandras, Julija, jauniausioji šešiolikmetė Marytė, tame pačiame kaime pas vyro gimines prieglobą rado jų vyriausios dukters Bronės Knašienės šeima. Avižliuose viešėjo ir Julijos draugas Liudas Arbačiauskas, kurį išlydėdamos seserys Julija ir Marytė persikėlė į kitą, dešinįjį, Ventos krantą.


Karo metų tiltas per Ventą ties Purviais, kuriuo iš Avižlių pusės galėdavo pereiti upę. Pirmoji iš kairės - Marytė Sakaitė. Artūro Knašo nuotrauka

Tą dieną trys jauni vyrai, Aleksandro draugai (rezistentai iš Šiaulių), bandė su juo susisiekti, tačiau netikėtam rusų puolimui prasidėjus, to padaryti nebegalėjo. Kažkaip sužinoję, kad Aleksandro seserys yra šiame Ventos krante, jie atbėgo įspėti, kad Avižlių kaimas užimtas rusų. Tuomet visi, jau šešiese, nutarė pėsčiomis eiti dešiniuoju Ventos krantu, vildamiesi kur nors toliau saugiai persikelti per upę ir grįžti į Avižlius. Trauktis iš Lietuvos nė minties nebuvo.

Berods, antrą dieną užėjo žmonių paliktą sodybą ir, radę ten arklį su vežimu, kaip mokėdami pasikinkė ir išvažiavo toliau palei Ventą. Pakeliui pasitaikė kitas vežimas, kuriuo traukėsi keturi vokiečių tankistai, palikę prie Viekšnių pamuštą tanką.

Rusai puolimą tęsė, ir taip visi atsidūrė Latvijoje. Vokiečių kariai ne kartą gelbėjo savo pakeleivius lietuvius. Vienoje vietoje pabėgėlius vaikė nuo kelio, kuriuo traukė vokiečių kariuomenė, tačiau Marytę ir Juliją su draugais tankistų dėka praleido. Vėliau girdėjo pasakojimus, kad nuo kelio nuvarytieji pateko į smarkų apšaudymą, buvo daug aukų.

Arklius keisdavo. Šiaip nelabai svetingi latvių kaimiečiai ginkluotiems vokiečių kariams nedrįso priešintis, dar gal ir maistu aprūpindavo.

Kai pasiekė Liepoją, ten nesustojo, patraukė į pietus. Vokiečiai, matyt, norėjo patekti į Klaipėdą, o lietuviai kaip nors grįžti namo. Tačiau sustabdė priešais atlekiančios gurguolės - kelias apšaudomas! Nusuko į pajūrį, galvojo jūros pakrante prasmukti, bet ir ten šaudė, teko gręžtis vėl Liepojos pusėn. Pakeliui atsiskyrė vienas iš Aleksandro draugų, vardu Jonas, taręs, kad keliaus atgal į Lietuvą, nes yra davęs priesaiką ginti Lietuvos žemę.

Liepojoje vyrai nebematė kitos išeities, kaip tik trauktis laivu per jūrą. Juliją jos draugas Liudas įkalbėjo plaukti, o Marytė nenorėjo palikti sesers vienos. Vėliau Amerikoje Marytė ne kartą sutikdavo tą Liudą, bet niekada jam nė rankos nepadavė, negalėdama atleisti už Julijos, tuo pačiu ir jos pačios, išviliojimą iš Lietuvos (ir už nežinioje paliktų tėvų širdies skausmą - jų gyvų nebepamatė).

Liepojoje įlipti į laivą buvo neįmanoma. Uostą apgulė pabėgėliai latviai, kurie turėjo pirmenybę. Vėl padėjo tie patys vokiečių tankistai, pristatę pakeleivius lietuvius savo gelbėtojais (kas buvo netiesa) ir išrūpinę jiems vietas laive.

Dar neįlipus į laivą, per uosto bombardavimą viena bomba ištaškė jų arklį ir vežimą, bet per stebuklą seserys ir draugai liko gyvi ir net nesužeisti.

Laive Marytė sutiko pažįstamas iš Vilniaus - Vandą Daugirdaitę Sruogienę, Vilniaus Birutės gimnazijos, kurioje mokėsi, direktorę, ir jos dukterį Dalią Sruogaitę, pora metų už Marytę vyresnę, jau baigusią tą pačią gimnaziją.

Su Vanda ir Dalia kartu vyko Vandos pusseserė Zosė (Sofija Laucevičiūtė Gedvilienė) su sūnum Gabriuku (Gabrielius Gedvila) ir Jurgis Blekaitis. Pastarasis, “Vaidilos” teatro Vilniuje režisierius, buvo Julijos ir Marytės brolio Jono Sako kolega.

Vanda Sruogienė ir jos artimieji, kitaip nei seserys Sakaitės, namus paliko žinodami, kad jų netenka ilgam. Tai buvo sunkus žingsnis, kuriam jie ryžosi po ilgų svarstymų ir dvejonių. Paskutinę valandą Sruogienės tėvų namuose Jurgis Blekaitis po dvidešimties metų prisiminė taip:

Šunes, kurie taip gailiai inkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vėsuma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona - draugiškų, biednų kareiviukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo. (Dalia Sruogaitė, “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 128 pusl.).

Senyvas Vandos tėvas, Kazimieras Daugirdas, kurį laiką važiavo kartu, paskui apsigalvojo, atsisveikino ir grįžo namo, į dvarą Bugiuose (kur po poros metų mirė).

Iš Liepojos uosto nedidelis prekinis sausakimšas laivas išplaukė temstant. Tuoj pat buvo užpultas rusų lėktuvų, atsišaudė. Vanda Sruogienė, vietos jų būreliui vargais negalais atradus tiktai laivo triume, vėliau rašė:

Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teliūškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis… (Ibidem, 123 pusl.)

Spalio 16-tą laivas pasiekė Dancigą. Dieną praleidus netoli uosto, vakarop pabėgėlių kolona buvo nuvesta į geležinkelio stotį, kur gavo gilių kavos ir sumuštinių. Pilnutėliu traukiniu visi buvo išvežti į Štargardą, į stovyklą, iš kurios turėjo būti išskirstyti po karinės pramonės fabrikus.

Kadangi stovykla, nors ir aptverta aukšta spygliuota tvora, buvo menkai saugoma, visi nutarė sprukti, nebelaukdami šaukimo į fabrikus (arba gaudynių į kariuomenę). Už vartų draugija išsiskirstė. Dalios mama norėjo likti arčiau Štuthofo, kur įkaitu buvo laikomas jos vyras rašytojas Balys Sruoga. Jos nukeliavo į Greifsvaldą laukti, kol lietuviai iš Štuthofo lagerio bus paleisti (tai tebuvo klajonių po Vokietiją pradžia, o su vyru ir tėvu joms susitikti jau nebuvo lemta).

Sakaitės, Jurgis Blekaitis ir dar keli draugai iškeliavo į Drezdeną. Drezdeno stotyje visus pabėgėlius surinko ir patalpino į stovyklą, tada išskirstė į darbus. Julija, Liudas ir Marytė dirbo mažame metalo fabrike.

Vokietijos miestai tuomet badavo. Marija Paškevičienė pasakojo:

(…) kai buvom Drezdene, jau buvom labai išbadėję. (…) buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt. O lageryj duodavo sriubą - vanduo ir sušalusios daržovės. (…) Dvokdavo - kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom. Tuo tarpu buvo žmonių, lietuvių, kurie metė supelėjusią duoną laukan. O mes, jauni, peralkę, žiūrėdavom baisiom akim, mums niekada nepasiūlydavo. ( “Manėm, kad greit grįšim”, Vilnius, 2014, 203 pusl.).

Po kiek laiko Julija susisiekė su savo drauge, gyvenančia čekų Sudetuose, dar prieš karą Vokietijos aneksuotuose. Ir vieną rytą visi trys pabėgo iš Drezdeno. Tai buvo dar iki baisiojo bombardavimo, sunaikinusio miestą, tūkstančius jo gyventojų ir čia prieglobstį radusių karo pabėgėlių. Jurgis Blekaitis taip pat laiku paspruko iš Drezdeno - į Berlyną, paskui dar toliau.

Jau buvo žiema, kai Sakaitės ir Liudas atvažiavo į Sudetus. Ten nebuvo tokio bado, kaip Vokietijoje, tačiau gyvenimui tinkamų patalpų Julijos draugė neturėjo, atvykėliams teko glaustis nešildomoje kamarėlėje.

1945 metų pavasarį puolantys rusai priartėjo prie Sudetų. Šiaip ne taip gavę leidimą išvykti, visi (ir Julijos draugė su vyru bei sūneliu) išvažiavo į Vokietijos pietus, į Bavariją. Laikėsi netoli Augsburgo, maisto aplinkiniuose kaimeliuose prašydavo kaip elgetos - nei pinigų, nei daiktų mainams neturėjo. Kai tuos kraštus užėmė amerikiečiai, jie pabėgėlius surinko į stovyklą mažame Dilingeno miestelyje prie Dunojaus upės. Tuomet jau alkanos dienos baigėsi, tačiau iki namų (naujų namų Amerikoje) dar buvo toli.

© 2015 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje

2015-09-09 parašė alsa

Mamos gimtinė - Šeduikių kaimas - yra dabartinio Anykščių rajono šiaurės rytų pakraštyje, netoli Duokiškio.


Šeduikiai ir aplinkiniai kaimai (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.

Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).


Šeduikių ūlyčios medžiai iš Netikiškių pusės žvelgiant. 2014 metų nuotrauka

Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.

*

1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).

Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.

Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.

Kazimieras Šeduikis - gimęs gal dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.

Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.

Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.

Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.

Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.

Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, pirmasis neišgyveno. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.

Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos

Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.


1772 metais gimė pirmoji Šeduikių Dabregaitė (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 vaizdo fragmentas)

Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.

Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.

*

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai).


1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525 ap. 8 b. 1350)

Ponu, taigi, bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakauskas - 30, Dabrega - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.

Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, teliko vienas, kodėl kaime radosi laisvų valakų? Ir iš kur ta bajorystė, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - sūnus Simono, žinomo iš 1765 metų inventoriaus, gimęs 1743 metais. o 1771 metais vedęs Ievą Budreikaičią. Šis Juozapas Šeduikis turėjo keturis sūnus ir dvi dukras. Bajorystės žymų jo santuokos ar vaikų gimimo įrašuose nėra. Mirė 1808 metais, 64-ių būdamas.

Kitas Juozapas Šeduikis - anksčiau minėtų Jono ir Margaritos Kepalaitės sūnus, gimęs 1728 metais. 1756 metais jis vedė Elžbietą Baltuškaičią. Nuo 1757 iki 1785 metų jiems gimė keturi sūnūs ir trys dukros. Per 1765 metų inventorizaciją ūkį tebevaldė Juozapo tėvas Jonas Šeduikis, todėl Juozapas tąkart neminėtas.

Juozapo ir Elžbietos pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):


1785 metų kovą Svėdasų bažnyčioje pakrikštytieji (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 121 vaizdo fragmentas)

Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!

Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?

Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.

Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.

Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.

Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1753-1806) skirtas atskiras straipsnelis.

Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš prieš tris dešimtmečius surašytųjų sulaukė ir šios Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.

*

1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.

Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui, o tas 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

© 2015, 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Protėvių paieškos. Dabregos iš Mikniūnų

2015-08-23 parašė alsa


Mikniūnų kaimo lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Dar 1703 metais į Mikniūnų kaimą (prie pat Svėdasų ir Kamajų parapijų ribos, bet Kamajų pusėje) užkuriu iš kiek atokesnių Mickūnų atėjo Jurgis Dabrega, vedęs vietinę merginą Oną Vitkutę. Netrukus kraštą ištikęs 1709-1711 metų Didysis maras Dabregų Mikniūnuose neišnaikino, užaugo Jurgio sūnūs Mykolas ir Kazimieras.

Vyresniajam sūnui Mykolui nelabai sekėsi: pirmoji žmona Sofija greitai mirė, palikusi jam dukrelę, o antrą kartą vedęs Kristiną ir su ja susilaukęs kitos dukters, pats netrukus atsisveikino su šiuo pasauliu. Mykolo našlė Kristina Dabregienė 1736 metais ištekėjo už Lauryno Kaziulio ir su podukra bei dukrele išsikraustė pas vyrą į Kalvių kaimą (jos podukra Kotryna Dabregaitė gyveno Kalviuose iki savo jungtuvių su drobčiūniškiu Kazimieru Kaušpadu).

Jaunesnysis sūnus Kazimieras Dabrega, tais pačiais 1736 metais susituokęs su Elžbieta Kepalaite iš Kalvių, žmonos į tėvų namus kažkodėl neparsivedė. Šie Dabregos gyveno ir pirmųjų vaikų susilaukė Nevieriuose, paskui Elžbietos tėviškėje - Kalviuose. Tada (apie 1740 metus) Mikniūnuose kažkas nutiko - gal pasimirė senasis Jurgis Dabrega - ir Kazimieras su šeima grįžo į gimtuosius Mikniūnus. Grįžo ilgam, čia gimė dar devyni Kazimiero ir Elžbietos vaikai.

1765 metų valstybinio Užpalių dvaro, kuriam priklausė ir Mikniūnų kaimas, inventoriuje užrašytas Kazimieras Dabrega, vienas iš keturiolikos to kaimo valstiečių činšininkų. Jo dūmui nustatytas metinis mokestis - 112 auksinų 23 grašiai. Toks činšas Mikniūnų kaime buvo vidutinio dydžio. Žinių apie šeimą inventoriuje nėra.

Beje, tuo metu Mikniūnuose činšą (kiek mažesnį) mokėjo ir galimi Kazimiero giminaičiai iš motinos pusės - Tamošius, Jonas ir Jokūbas Vitkai.

Du Kazimiero sūnūs - Kazimieras jaunesnysis ir Jurgis - iš Mikniūnų vienas po kito persikėlė į Svėdasų parapijos Šeduikių kaimą. Tėviškėje likusio Kazimiero sūnaus vardas - šiokia tokia mįslė. 1789 metų Užpalių dvaro inventoriun įtrauktas Andriejus Dabrega, bet metrikų knygoje tokio Kazimiero sūnaus nėra. Gali būti, kad raštininkas Andriejų per klaidą užrašė Antanu, tą vardą nužiūrėjęs iš kitos, pirmesniosios eilutės:

1747 m. Antano (Andriejaus?) Dabregos krikšto įrašas (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 64 vaizdo fragmentas, epaveldas.lt)

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje činšininkų Dabregų Mikniūnuose nebematome. Andriejus su šeima (žmona Barbora ir sūnumi Antanu) paliko gimtinę ir apsigyveno Sriubiškiuose, netoli Jūžintų. Šimtą metų trukusi Mikniūnų Dabregų istorija nutrūko, bet nesibaigė.

Apie XIX amžiaus vidurį metrikų knygose pasirodė Juozapas Dabrega iš Mikniūnų, kuris triskart tuokėsi, o mirdamas 1879 metais paliko visą būrį palikuonių (sūnus Simoną, Feliksą, Joną, Antaną ir dar penkias dukteris). Tačiau apie jų kokią nors giminystę su ankstesnėmis Mikniūnų (kaip ir Šeduikių) Dabregų kartomis jokių duomenų neturime.

© 2015 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt):

Jurgis Dabrega ir jo vaikai:

1703 m. spalio 4 d. Kamajų klebonas Dovydas Kazimieras Padubrinavičius sutuokė Jurgį Dabregą iš Mickūnų? ir Oną Vitkutę iš Mikniūnų (inter Georgium Dabraga de Mickuny/Mieluny et Annam Witkowna de Mikniuny), 162 v.

1707 m. birželio 2 d. pakrikštytas Mykolas [sūnus] Jurgio Dabregos ir Onos (Georgii Dabrega cum Anna), teisėtų sutuoktinių iš Mikniūnų, 18 v.

1709 m. lapkričio 10 d. pakrikštyta Kristina [duktė] Jurgio Dabregos ir Onos iš Mikniūnų, 22 v.

1714 m. gegužės 20 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Jurgio Dabregos ir Onos iš Mikniūnų, 26 v.

1722 m. gruodžio 7 d. pakrikštyta Barbora [duktė] Jurgio Dabregos ir Onos iš Mikniūnų, 34 v.

Mykolas Jurgio s. Dabrega:

1731 m. rugpjūčio 26 d. pakrikštyta Kotryna [duktė] Mykolo Dabregos ir Sofijos (Michaelis Dabragas cum Sophia), teisėtų sutuoktinių iš Mikniūnų, 44 v.

1734 m. vasario 7 d. pakrikštyta Agota [duktė] Mykolo Dabregos ir Kristinos (Michaelis Dabraga cum Christina), teisėtų sutuoktinių iš Mikniūnų, 47 v.

1736 m. gegužės 20 d. sutuoktas Laurynas Kaziulis iš Kalvių su Kristina Dabregiene iš Mikniūnų (Laur. Kaziulis de Kalwie cum Christ. Debregowa de Mikniuny), 180 v.

Aut. pastaba: Ir antroje santuokoje Kristina Dabregienė - Kaziulienė turėjo vaikų: 1737 m. gimė duktė Elžbieta Kaziulytė (kitų vaikų neieškojau).

1752 m. sausio 30 d. sutuoktas Kazimieras Kaušpadas iš Drobčiūnų su Kotryna Dabregaičia iš Kalvių (Casim. Kauszpadas de Drapczuny cum Cath. Debragaycia de Kalwie), 186 v.

Kazimieras Jurgio s. Dabrega ir jo vaikai:

1736 m. spalio 19 d. sutuoktas Kazimieras Dabrega iš Mikniūnų su Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių (Casim. Debrega de Mikniuny cum Elis. Kepalaycia de Kalwie), 180 v.

1737 m. spalio 25 d. pakrikštyta Kotryna [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos, teisėtų sutuoktinių iš Nevierių, 51 v.

1739 m. vasario 21 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Kalvių, 52 v.

1740 m. lapkričio 18 d. pakrikštytas Mykolas [sūnus] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Kalvių, 54 v.

1743 m. kovo 10 d. pakrikštyta Sofija [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 57 v.

1745 balandžio 20 d. pakrikštyta Ona [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 61 v.

1747 m. gegužės 28 d. pakrikštytas Antanas (Antonius) [sūnus] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 64 v.

Aut. pastaba: Įrašas gali būti klaidingas. Kiti duomenys rodytų, kad šis Kazimiero Dabregos sūnus gavo Andriejaus vardą.

1749 m. balandžio 7 d. pakrikštyta Margarita [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 67 v.

1752 m. sausio 2 d. pakrikštyta Kristina [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Kalvių, 71 v.

Aut. pastaba: 1774 m sausį Svėdasų bažnyčioje buvo sutuokta su Antanu Motiejūnu iš Kamajų parapijos Rimšionių kaimo.

1754 m. balandžio 4 d. pakrikštytas Jurgis [sūnus] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 75 v.

1756 m. rugpjūčio 1 d. pakrikštyta Elžbieta [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 79 v.

1759 m. gegužės 16 d. pakrikštyta Marijona [duktė] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų, 83 v.

Rodyk draugams

Motiejus Merkys (1742-?) ir jo vaikai

2015-07-30 parašė alsa

1815 metais Svėdasų bažnyčioje buvo sutuokti mano proproseneliai Juozapas Dabrega ir Domicelė Merkytė. Domicelės (šiek tiek hipotetinis) tėvas - Netikiškių kaimo valstietis Motiejus Merkys.

Motiejus Merkys gimė 1742 metais Kamajų parapijos Merkiškių kaime. Jo tėvai - valstiečiai Kazimieras Merkys ir Eva Kepalaičia.


1742 m. Motiejaus Merkio krikšto įrašas (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 57 vaizdo fragmentas, epaveldas.lt)

Motiejaus brolių ir seserų gimimo vieta metrikuose pakaitomis - tai Merkiškiai, tai Merkiai. Spėju, tai buvo vienas ir tas pats kaimas, 19 a. pradžioje imtas vadinti dar ir Paklonės vardu.

Apie 1780 metus Motiejus vedė Oną, kurios mergautinės pavardės nežinome. Merkiškiuose arba Merkiuose jiems gimė Justinas - 1782 m., Agnesė - 1784 m., Kotryna - 1787 m.

Po Kotrynos gimimo Motiejaus ir Onos Merkių šeima persikėlė į Svėdasų parapijos Netikiškių kaimą. Toks kraustymasis buvo įmanomas, kadangi Netikiškiai, kaip ir Motiejaus gimtieji Merkiškiai, priklausė tai pačiai iš Užpalių dvaro valdomai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai.

1789 metų Užpalių dvaro inventoriun įrašytas Motiejus Merkys (Maciej Mirkis Nowik) Netikiškiuose turėjo ketvirtį valako apgyventos žemės (grunt osiadly), tiek pat priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 10 margų. Činšo mokėjo beveik tris kartus mažiau (58 zl.), negu jo kaimynai Motiejus Pernavas (151 zl.) ir Baltramiejus Masiulis (170 zl.), kurie naudojosi didesniais žemės plotais.

Netikiškiuose Motiejui ir Onai Merkiams 1793 metais gimė sūnus Juozapas, o dar už poros metų - duktė Uršulė, krikštyti nuvežta į Kamajus.

Visi mums žinomi Merkių vaikai išgyveno.

Agnesė (Agnieška, Agneta, Agota - kaip kur) Merkytė 1803 metais ištekėjo už Silvestro Žemaičio iš netoli Netikiškių esančio Juodonių kaimo. Vienas iš Žemaičių - Justinas - dalyvavo liudininku 1815 metų jungtuvėse, nuo kurių prasidėjo Dabregų ir Merkių giminystė.

Kotryna, kaip ir jos sesuo Agnesė, nutekėjo į Juodonis. Ją 1809 metais vedė Motiejus Tumas, kitas Juozapo Dabregos ir Domicelės Merkytės santuokos liudininkas.

Trečioji Merkytė - Uršulė - vėliau ne kartą buvo šeimai svarbių ceremonijų dalyvė (1818 metais ji ir jau minėtas Justinas Žemaitis krikštijo Dabregų dukrą Karoliną, o 1820 metais buvo brolio Justino dukters Konstancijos Merkytės ir tais pačiais metais - sesers Agnesės sūnaus Konstantino Žemaičio krikšto mama).

O dar vienos galimos Motiejaus dukters - savo proprosenelės Domicelės Merkytės (Dabregienės) - gimimo įrašo neturiu. To laiko Svėdasų bažnyčios metrikų knygų internete (ir archyvuose?) nėra, tačiau 1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje rastame Juozapo Dabregos šeimos sąraše nurodytas Domicelės amžius - 37. Labiausiai tikėtini jos gimimo metai - 1797-tieji.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje Merkių ūkio galva įrašytas Justinas, ne Motiejus. Matyt, Motiejus Merkys tuo metu jau buvo miręs.

© 2015 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (epaveldas.lt):

1742 m. spalio 7 d. pakrikštytas Motiejus [sūnus] teisėtų sutuoktinių Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 57 v.)

1782 m. kovo 15 d. pakrikštytas Justinas [sūnus] teisėtų sutuoktinių Motiejaus Merkio ir Onos (Matthia Mierkis et Anna) iš Merkių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 128 v.)

1784 m. rugsėjo 20 d. pakrikštyta Agnesė [duktė] teisėtų sutuoktinių Motiejaus Merkio ir Onos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 133 v.)

1787 m. rugpjūčio 15 d. pakrikštyta Kotryna [duktė] teisėtų sutuoktinių Motiejaus Merkio ir Onos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 138 v.)

1793 m. vasario 26 d. pakrikštytas Juozapas [sūnus] teisėtų sutuoktinių Motiejaus Merkio ir Onos iš Netikiškių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 134 v.)

1795 m. lapkričio 20 d. pakrikštyta Uršulė [duktė] teisėtų sutuoktinių Motiejaus Merkio ir Onos iš Svėdasų. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 152 v.)

1815 m. lapkričio 21 d. kun. Mykolo Smolskio, Svėdasų klebono, Vilniaus katedros kanauninko, sutuokti Juozapas Dobrega iš Šeduikių ir Domicelė Merkytė, liudininkai Justinas Žemaitis ir Motiejus Tumas. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 314 v.)

Rodyk draugams