Pranas Dabrega (1907-1964)

2016-10-23 parašė alsa

Pranas gimė 1907 metais Šeduikių kaimo ūkininkų Jono ir Anastazijos Augulytės Dabregų šeimoje. Svėdasų bažnyčios metrikų knygoje Prano gimimas neužregistruotas - galbūt krikštytas Kamajuose, savo mamos gimtosios parapijos bažnyčioje.

Buvo ketvirtas vaikas šeimoje, po jo gimė dar du. Broliukas Petras neišgyveno, tad augo penkiese.

Kai mirė tėvas Jonas Dabrega, Pranukas buvo devynerių. Už nuopelnus statant Duokiškio bažnyčią tėvelį palaidojo jos šventoriuje. Mamai Anastazijai Dabregienei ūkyje pirmąja pagalbininke liko vyriausioji - keturiolikmetė - dukra Onutė.

Pranukas lankė pradžios mokyklą (turbūt Duokiškyje), baigė jos keturias klases.

Vienus darbus keitė kiti nesibaigiantys kaimo darbai, o laikas bėgo. Išaugęs į vyrus Pranas atliko karo tarnybą pėstininkų pulke, dislokuotame Kauno Aukštojoje Panemunėje. Tarnybą baigė jaunesniojo puskarininkio laipsniu.


Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje, 1929 - 1930 metai

Iki karo vesti nespėjo. Vokiečių okupacijos metu palaidojęs mamą, ūkininkavo kartu su seserimi Kazyte (seserys Ona ir Teresė jau buvo iš namų ištekėjusios, o brolis Kazys, bevaikio dėdės Kazimiero Augulio įsūnytas, gyveno mamos tėviškėje Gaveikiuose). Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusių jų namų Leningrado srityje.

1944 metų liepą rusai “išvadavo” Šeduikių kaimą. Maždaug po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija į jų kariuomenę. Sesers Kazytės mylimam kaimynui Feliksui Paršiukui reikėjo eiti karan. Vengdamas to, jis pradėjo slapstytis tai pas savo brolį Praną Paršiuką, tai pas Dabregas ar dar kur nors. Kai 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė ginkluotas partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Feliksas. Jis, po to ir kiti partizanai, dažnai lankydavosi pas Praną Dabregą, prabūdami čia porą trejetą dienų.

1946 metų spalį kareiviai aptiko partizanų bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Feliksas Paršiukas ir dar du partizanai. Stribai jų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Po kelių dienų žuvusių partizanų artimieji palaikus pavogė ir palaidojo kaip dera kapinėse. Nors tame dalyvavo daugelis Šeduikių kaimo žmonių (be abejo, ir sužadėtinio netekusi Kazytė Dabregaitė) apie partizanų perlaidojimą rusų saugumiečiai sužinojo tik po poros metų.

1947 metais Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - ji buvo atiduota “kvartirantėms” rusėms. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.


Dabregynė 1956 metais, sumažėjusi bemaž perpus (dalį pirkios sienojų iš lagerio grįžusi Kazytė panaudojo sunaikinto tvarto statybai)

Pranas Dabrega apsigyveno Panevėžyje, įsitaisė ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku.

1948 metų vasaros gale partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Pranas kaip tik buvo parvažiavęs į Šeduikius paviešėti - cukraus fabrike tuo metu nebuvo darbo. Partizanas Kazys Indrelė pasiūlė Pranui už 500 rublių paimti vieną dėžę pagrobto sviesto. Kazytė sviestą supakavo lagaminan, Pranas jį nuvežė į Kauną ir sėkmingai pardavė. Partizanams tuo pačiu parvežė penkis šimtus užprašytų papirosų “Kazbek”, kurių Kaune buvo galima gauti juodojoje rinkoje.

1948 metų gruodį pas Prano pusbrolį Joną Dabregą Šeduikiuose kareiviai ir stribai užklupo būrį partizanų. Daug jų (septyni jauni vyrai) žuvo, kiti pabėgo. Prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai ir tardymai. Buvo suimta ir Prano sesuo Kazytė Dabregaitė. Jos namuose rado slėptuvę su partizanų laikraščiais ir atsišaukimais. Prisikasė ir iki Prano Panevėžyje. Jis buvo suimtas 1949 metų sausio 18 dieną.

Laikytas Panevėžio kalėjime. Tardymas truko du mėnesius. Pranas kaltintas partizanus slėpęs ir maitinęs, dalyvavęs jų palaikų slaptame palaidojime, padėjęs realizuoti pagrobtą sviestą, saugojęs “antitarybinę literatūrą”. 1949 metų kovo 19 dieną kaltinamoji išvada buvo pasirašyta ir byla Nr. 15490 perduota “troikai” (MGB ypatingajam pasitarimui), kuri skyrė bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Tiek pat gavo Prano sesuo Kazytė, nuteista kiek vėliau - balandžio 11 dieną - kartu su kitais devyniais Šeduikių kaimynais.

Pranas Dabrega kalėjo Taišeto Ozernyj lageryje (Irkutsko sr.). Visų 10 metų neišbuvo. Paleistas pora metų anksčiau - 1956 metų birželio 7 dieną.


Pranas Dabrega (kairėje) po lagerio su seserimi Terese Zobarskiene ir sūnėnu Jonu Bernotu

Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Svėdasų seniūnijos Gykių kaimo. Paskui su žmona persikėlė į Anykščius. Nė šešiasdešimties nesulaukęs, mirė 1964 metais. Palaidotas Anykščiuose. Vaikų neturėjo.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Trijų ateitininkų žygis į Kauną

2016-10-05 parašė alsa

1933 metų “Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai iš pajūrio grįžo į Kauną traukiniu - kas nuo Kretingos, kas nuo Plungės. Tačiau trims draugams ateitininkams tokia kelionės pabaiga pasirodė pernelyg paprasta, ir jie iš Plungės į Kauną išėjo pėsčiomis.

Pranas Rinkevičius, Kauno moksleivių ateitininkų humoristiniame laikraštėlyje “Samtis” (1933 m. Nr. 9) aprašydamas prabėgusios vasaros malonumus, sueiliavo taip:

Riča, Dainius, Šachmataitis
Glostė dygstančias barzdaites,
Kai nuo Plungės ligi Kauno
Pėsti nešė savo kaulus.

Riča - tai Ričardas Nakas iš Kauno “Aušros” berniukų gimnazijos, Dainius - Leonas Dainys, Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis ir fotografas, o Šachmataitis - Jonas Mockūnas, Leono bendramokslis, keturias žygio nuotraukas išsaugojęs daug ilgesnėje savo kelionėje per Vokietijos karo pabėgėlių stovyklas iki pat Australijos.

Gal tų nuotraukų buvo ir daugiau, gal ne - Leonas fotografavo per visą “Gamtos draugo” ekskursiją, todėl žygiui galėjo pritrūkti brangių fotojuostų. (Leono Dainio fotodarbų archyvas per karą pražuvo, o čia dedamos nuotraukos su leidimu jas paskelbti gautos iš Jono Mockūno sūnaus Jono).

Taigi, 1933 metų liepos 12 dieną nusipaveikslavę su “Gamtos Draugo” ekskursantais Plungėje prie Oginskių rūmų, Jonas ir Ričardas su kuprinėmis ant pečių, o Leonas su fotoaparatu ir portfeliuku rankose patraukė vieškeliais per žemaičių kalvas ir daubas Telšių kryptimi.

Žygio nuotykių, kaip ir maršruto, niekas neužrašė. Gerai, kad kiekvienos nuotraukos reverse Jonas Mockūnas pažymėjo, kurioje vietoje ir kada fotografuota. Todėl daugmaž žinome, kad trys draugai pirmąją savaitę ėjo ne pačiu trumpiausiu keliu. Jiems rūpėjo kuo daugiau gimtojo krašto pamatyti ir kuo geriau jį pažinti.


Džiugo kalnas, Telšių aps. ir valsč. Aplankyta 1933-VII-15 d. Iš kairės: Leonas Dainys, Jonas Mockūnas, Ričardas Nakas. Jonas ir Ričardas - basi, o Leono, stovinčio pakelės žolėje, pėdų neįžiūrėti.

Liepos 17 dieną Lietuvą pasiekė žinia apie tragišką “Lituanicos” skrydžio baigtį. Keliautojai ją išgirdo pakeliui - turbūt Luokėje - iš klebono (taip tėvelį pasakojus prisiminė Leono Dainio dukra Regina).


Šatrijos kalnas. Aplankyta 1933-VII-18 d.


Ant Šatrijos kalno. Aplankyta 1933-VII-18 d.

Fotografavosi prie sargybos palapinės. Ką ten reikėjo saugoti - gal medinį bokštą? Iš kairės: sargybinis, Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas.

Keliautojai nuo Šatrijos pasuko piečiau, link Pašilės. Iš ten - paskutinė išlikusi žygio fotografija.


Prie koplytėlės Pašilės parapijoje. Aplankyta 1933-VII-20 d.

Po kelių dienų žygis baigėsi Kaune. O didžioji kelionė tęsėsi… Iš kairės:

Ričardas Nakas, Lietuvos jūrų karininkas, rezistentas, nacių ir sovietų kalinys, žuvęs 1963 metais. Palaidotas Akmenėje.

Leonas Dainys, melioracijos inžinierius, miręs 1984 metais. Palaidotas Anykščiuose.

Jonas Mockūnas, pasitraukęs į Vakarus, miręs Australijoje 1975 metais.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Lietuvos jūrų karininkas Ričardas Nakas

2016-09-03 parašė alsa

Ričardo Nako - ateitininko, Lietuvos jūrų karininko, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio - gimimo šimtmečiui

Ričardas Bernardas Nakas gimė 1916 m. liepos 31 d. Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava), vargonininko šeimoje. Nuo 1927 metų mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dalyvavo tautininkų valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų veikloje.

Tuo metu nepaklusę draudimui moksleiviai šalinti iš gimnazijų, o jų vadovai baudžiami (pavyzdžiui, profesorius Pranas Dovydaitis 1932 metais pusantro mėnesio kalintas), tačiau ateitininkai būrėsi ir toliau dirbo už mokyklų sienų. Išvykos, ekskursijos buvo mėgstamas ir sykiu mažiau rizikingas jų veiklos būdas.

Prof. Prano Dovydaičio leisto žurnalo “Gamtos Draugas” organizuojamų ekskursijų metu Lietuvos mokyklų ateitininkai plaukdavo laivu iš Kauno iki Klaipėdos ir prie jūros praleisdavo keletą dienų. Ričardas Nakas buvo 1933 metų tokios kelionės dalyviu. Tąmet moksleiviai klausėsi paskaitų, dalyvavo intelektualiuose pokalbiuose su savo vadovais prof. Pranu Dovydaičiu, kunigu ir poetu Kazimieru Žitkumi, filosofijos daktaru ir katalikiškos darbininkijos organizatoriumi Kazimieru Ambrozaičiu, aplankė Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų.


Kauno moksleiviai ateitininkai su savo vadovu prof. Pranu Dovydaičiu per “Gamtos draugo” ekskursiją ant Šventosios uosto pietinio molo galo 1933 m. liepos 9 d. Ričardas Nakas - dešinėje žemėliau, ant akmenų. Profesorius - sėdinčiųjų centre, jo eilėje trečias iš kairės - Jonas Mockūnas, išsaugojęs šią nuotrauką. Tarp stovinčiųjų dešinėje - Pranas Rinkevičius (tamsiu kostiumu). Fotografas - moksleivis Leonas Dainys.

Šią 1933 metų ekskursiją, kuri baigėsi Plungėje, trys draugai ateitininkai - Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas - pratęsė pėsčiomis per Žemaitiją iki pat Kauno. Pakeliui Luokėje, 1933 metų liepos 17 dieną, vietos klebonas jiems pranešė liūdną žinią, sukrėtusią visą Lietuvą…

1935 m. baigęs gimnaziją, Ričardas Nakas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą.

1937 m. pabaigoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą norintiems studijuoti Prancūzijos karinio laivyno mokyklose. Ričardas Nakas, kaip geriausiai išlaikęs atrankos egzaminus (prancūzų kalba, istorija, geografija, matematika, mechanika, fizika), 1938 m. vasarą su Krašto apsaugos ministerijos stipendija buvo pasiųstas į jūrų karo mokyklą Ecole Navale Breste, Prancūzijoje.


Ričardas Nakas Breste su Ecole Navale aspiranto uniforma, 1938 - 1939 metai.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Ričardas Nakas grįžo į Lietuvą. 1940 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo jūrų leitenanto laipsnis ir jis pradėjo navigacijos karininko tarnybą mokomajame karo laive „Prezidentas Smetona“ Šventosios uoste.


“Prezidento Smetonos” įgula, laivui bazuojantis Šventosios uoste, 1939 - 1940 metai. Centre stovi trys karininkai. Dešinysis jų - jaunesnysis jūrų leitenantas Ričardas Nakas.

Ričardas Nakas laisvai kalbėjo prancūziškai, gerai mokėjo anglų, rusų kalbas. Ėmėsi tvarkyti lietuviškąją jūreivystės terminiją, kurios naujai jūrinei valstybei verkiant reikėjo. Nuveikė nemažai, tačiau savo jūreivystės terminų žodyno išleisti nespėjo - dvi tironiškų režimų valstybės pradėjo Europos “teritorinius pertvarkymus”, atnešusius jų pačių ir niekuo dėtoms kaimyninėms tautoms daugybę nelaimių.

1940 m. liepą, sovietiniams okupantams išformuojant karo laivo (jau pervadinto “Pirmūno” vardu) įgulą, trys karininkai - kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas, leitenantas Vytautas Kuizinas ir jaunesnysis leitenantas Ričardas Nakas - nepakluso okupacinės vadovybės įsakymui evakuotis į krantą, nedidele burine jachta prasmuko iš saugomo uosto į jūrą ir pasiekė Klaipėdą, čia buvo vokiečių internuoti.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, Ričardas Nakas grįžo į tėvynę (dr. G. Surgailio knygoje “Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940″ parašyta - emigravo į Švediją; tikimės, kad vėlesniuose leidimuose klaida bus ištaisyta). Kaune įsijungė į antinacinę rezistenciją, buvo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys.

1942 m. vedė našlę Ireną Racevičiūtę - Darčkienę. 1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas Naką su kitais šešiais LLKS spaudos leidėjais (Vladu Bakūnu, Kaziu Brazausku, Jonu Grudzinsku, Stepu Malinausku, Vladu Ramanausku ir Zigmu Zubriu) suėmė. Kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Įkalčių nesurinkęs, gestapas Ričardą Naką po pusmečio paleido (ne visiems taip pasisekė - kai kurie pateko į Dachau mirties stovyklą).


Nacių kaliniai Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1943 m. lapkričio 7 d. (šimtąją kalinimo dieną). Iš kairės pirmoje eilėje: dr. Vladas Ramanauskas, kap. Daukša, Ramonaitis, inž. Jonas Grudzinskas, antroje eilėje: Ričardas Nakas, Vladas Bakūnas, Kazys Brazauskas. Kopija iš Čikagoje 1983 m. išleistos knygos “Laisvės besiekiant“, atsiųsta Ričardo Nako sūnaus Algimanto.

Artėjant antrai sovietų okupacijai, Nakas su nėščia žmona ir kūdikiu sūnumi traukėsi iš Lietuvos, bet dėl žmonos būklės turėjo grįžti. Prisidengęs žmonos pirmojo vyro Darčkaus pavarde, įsidarbino Kauno meteorologijos stotyje.

Nuo 1944 m. birželio buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Platino antisovietinę literatūrą, gamino antspaudus ir štampus fiktyviems dokumentams, kuriais aprūpindavo besislapstančius bendražygius. 1945 m. sausį sovietinis saugumas Ričardą Naką - Darčkų susekė ir suėmė.

Po žiaurių tardymų Ričardą Naką 1945 m. rugpiūtį karinis tribunolas nuteisė už antitarybinę veiklą dešimčiai metų. Kalėjo Vorkutlage, paskui Minlage (Komių ATSR). Kartu su juo kentę žmonės pasakojo, kad ir nelaisvėje Ričardas Nakas išliko Lietuvos patriotu, dalyvavo lagerių sukilimuose.

Irena Nakienė su vaikais Algimantu ir Audrone tremties išvengė, palikusi namus ir ilgai slapstydamasi pas mielaširdingus žmones.

Ričardas Nakas po dešimties kalinimo metų laisvės neatgavo - liko tremtyje toje pačioje Komijoje, Kožvos gyvenvietėje.

Per bado, šalčio ir sekinančio darbo lageryje metus buvo visiškai praradęs sveikatą, sužalotu veidu, pažeistais kalbos padargais. Toks Ričardas Nakas 1958 m. grįžo į Lietuvą. Buvo apgyvendintas Akmenės invalidų namuose. Jam tebuvo vos šiek tiek virš keturiasdešimties…

Žuvo 1963 m. sausio 27 d. tamsoje partrenktas sunkvežimio. Palaidotas Akmenėje.

Ričardo Nako palikimas - pirmasis lietuviškų jūrinių terminų žodynas “Jūriniai įvardai”. Žodyną papildė ir 1992 m. išleido buriuotojas Bronys Stundžia.

© 2016 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Gintautas Surgailis, Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius, 2003.

2. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1958, V tomas, Vilnius, 2005.

Rodyk draugams

Šaulių šventė Šiaudinėje 1938 metais

2016-08-23 parašė alsa

Mano tetos Julija ir Marytė Sakaitės, 1944 metais karo fronto netikėtai atskirtos nuo tėvų, namo nebegrįžo. Visi jų asmeniniai daiktai, taip pat ir fotografijos, liko pas tėvus Domininką ir Mortą Sakus Papilėje.

Viena nuotrauka iš Julijos Sakaitės paliktųjų:


Kitoje nuotraukos pusėje Julijos Sakaitės užrašyta: 1938 m. Šiaudinės Šaulių Būrio Vėliavos šventinimas.

Šiaudinė - kaimelis už dešimties kilometrų į vakarus nuo Papilės. Ankstyvas ruduo, 1938 metų rugsėjo 4 diena. Šią datą ir kitas įvykio detales sužinome iš Lietuvos šaulių sąjungos savaitinio žurnalo “Trimitas” (1938 m. Nr. 37, 902 pusl.).

Tą dieną čia buvo šventinama ne tik Šiaudinės, bet ir Tryškių šaulių būrio vėliava. Atvyko svečių: Papilės šaulių vyrų ir moterų būriai, taip pat Dabikinės (netoli Akmenės) šaulių būrys. Nuotraukoje neįžiūrėti, bet Papilės šaulių moterų gretoje turėtų stovėti ir Julija Sakaitė, o su Papilės šauliais vyrais - jos tėvelis Domininkas Sakas bei sesers vyras Artūras Knašas (abu po karo už šauliavimą atsėdėję sovietiniuose lageriuose).

Šiaudinės filialistas kun. Vladislovas Venclauskas pašventino abi vėliavas ir pasakė pamokslą. Šiaudinės šauliams ta proga buvo įteikti visuomenės suaukoti ginklai - 5 šautuvai ir dujokaukė (du šautuvus nupirko gretimo Kairiškių kartono fabriko savininkas inž. Vladas Sirutavičius).

Po kalbų iškilmės užbaigtos jaukiais užkandžiais Šiaudinės pradžios mokykloje, kur Papilės moterų būrio šaulės pašoko tautiškų šokių.

© 2016 Aleksandras Sakas

Priedas - dvi nuotraukos, perfotografuotos iš monografijos “Papilė” pirmojo tomo (Lietuvos valsčiai, “Versmės” leid., Vilnius, 2004 m., 912 ir 904 pusl.).


Papilės šaulių moterų būrys apie 1935 metus. Iš kairės: pirmoje eilėje trečia - Vladislava Levinskaitė, ketvirta - būrio vadė Marija? Pilionienė, antroje eilėje antra - Julija Sakaitė. A. Atkočiūno nuotrauka (iš Irenos Levinskaitės - Katkienės albumo).


Papilės šaulių sąjungos choras, 1936 metai. Iš kairės pirmoje eilėje: Švažas, Kostas Paniuškis, Julija Paunksnienė, X, Vincas Sakas, Budrys; antroje eilėje: Benedikta Čerapaitė, Julija Sakaitė, Stefanija Būdavaitė, Skerstonaitė, Uršulė Šležaitė, Julija Skiriutė, Zosė Dimavičiūtė, X, Vacys Danauskis; trečioje eilėje: Stasė Vasiliauskaitė, Bronė Borusaitė, Kazys Sutkus, Vladislava Levinskaitė, Jadvyga Sutkutė, Stasė Kaulavičiūtė, Elena Šležaitė; ketvirtoje eilėje: Ežerskis, Noreikis, Vladas Mačius, Čupkovas, Andrėjaitis, Čupkovas, Vildžiūnas, Bronė Šėškaitė, Vincas Jagėla, Alfonsas Vingras, Vladas Gerasimavičius, Boleslovas Leščinskis, Vitalijus Čupkovas. Nuotrauka Stefanijos Būdavaitės - Rakštikienės dovanota Simono Daukanto muziejui Papilėje.

Rodyk draugams

Kauno moksleiviai ateitininkai 1933 metų vasarį

2016-08-17 parašė alsa

Daugumą šių nuotraukų išsaugojo Aleksandras Sakas, anų laikų dr. Justino Tumėno brandos kursų Kaune moksleivis ateitininkas. Rinkinukas papildytas keliomis fotografijomis, kurias iš Adelaidės atsiuntė ir leido panaudoti buvusio Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos gimnazisto Jono Mockūno sūnus Jonas.

1933 metų vasarį Lietuva minėjo nepriklausomybės 15-kos metų sukaktuves.


Kauno moksleiviai ateitininkai, susirinkę vasario 16-tą viename Ateitininkų rūmų kambaryje - ramovėje. Žodis šventės proga jau tartas, po to kas kam mieliau - pokalbiai, spauda, šachmatai, bilijardas… Prie kairiojo stalo pirmas iš kairės - Jonas Mockūnas (neveltui draugų vadintas Šachmataičiu). Ant grindų vidurinis - Aleksandras Sakas, ten pat kairėje - Jonas, kurio pavardė kol kas nenustatyta. Moksleivio Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo.


Tie patys Kauno moksleiviai ateitininkai tą pačią 1933 metų vasario 16 dieną Ateitininkų rūmų kieme. Kažkada vėliau Aleksandro Sako prirašyta: Vyrai, kurie nepripažino “Ievų” valdžios (tuo metu ateitininkai buvo pasidaliję atskirais vyrų ir mergaičių rajonais). Iš kairės: pirmoje eilėje antras - Aleksandras Sakas, antroje eilėje pirmas - nuotraukos autorius Leonas Dainys, trečioje eilėje antras - Jonas Mockūnas, šeštas (arba pirmas iš dešinės) - Jonas X.

Ant Aleksandro Sako galvos - uniforminė kepuraitė, kokios jis, dr. Justino Tumėno brandos kursų moksleivis, neturėjo. Aleksandras, kaip ir jo draugas Jonas, tą dieną atėjo skrybėlėtas. Aleksandro skrybėlę užsidėjęs ir tuo labai patenkintas greta pusiaugulom sėdintis bičiulis.


Keletas draugų tą dieną dar pasivaikščiojo ir pozuodami nuotraukai pratęsė žaidimą galvos apdangalais. Jonas Mockūnas padėvėjo draugo (su akinukais) “papachą”, Jonas X (ant žemės antras iš kairės) bičiuliui paskolino savo skrybėlę. Tik Leonas Dainys (sėdintis dešinėje), fotografas, atskubėjęs į kadrą, neturėjo mainams laiko. Nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo.

Tą 1933 metų vasarį po dešimties dienų vėl buvo laisva nuo mokslų ir darbų diena - sekmadienis. Prie Ateitininkų rūmų šį kartą susirinko ne tik vyrai…


Kauno moksleiviai ir moksleivės Ateitininkų rūmų kieme 1933 metų vasario 26 d. Priklaupę iš dešinės: Leonas Dainys, Aleksandras Sakas. Leono Dainio nuotrauka.

Gerbiamo ir mylimo kunigo Kazimiero Žitkaus lydimi, visi nukeliavo į Adomo Mickevičiaus slėnį, o ten ant sniego (prisidūkę?) vėl fotografavosi…


Kitoje nuotraukos pusėje – dedikacija (Aleksui – mūsų vadui. Nenuoramų žygiui prisiminti. 1933.II.26) su kunigo ir poeto Kazimiero Žitkaus parašu.

Ir dar kelios nuotraukos tą pačią 1933 m. vasario 26 d. ir toje pačioje Adomo Mickevičiaus slėnio vietoje (dauguma jų - su fotografo moksleivio Leono Dainio spaudu kitoje pusėje):


Kun. Kazimieras Žitkus – viršutinėje eilėje skrybėlėtas. Tos pačios eilėje kairiajame krašte - Jonas Mockūnas. Priekyje pirmasis iš kairės su uniformine kepuraite – nuotraukos autorius Leonas Dainys, toliau į dešinę su šviesia kepure – Aleksandras Sakas, o su skrybėle - Kazys Naseckas.


Ir šios nuotraukos kitoje pusėje – kun. Kazimiero Žitkaus dedikacija (Aleksui Žemaitėliui. Kaziukas mergaičių nelaisvėje. 1933.II.26). “Belaisvis” - Kazys Naseckas.


Skėtį bus paskolinusios mergaitės, nors jų šioje nuotraukoje nėra.


Prie atodangos, kurių per slėnį tekančio Girstupio šlaituose buvo ne viena.


Ir prie seno ąžuolo - visi labai rimti. Gal sušalę ar nuliūdę, kad laikas linksmybėms baigėsi.

© 2016 Aleksandras Al. Sakas

Rodyk draugams

Šeduikių kaimo žmonės iš 1833 metų inventoriaus

2016-06-03 parašė alsa

Trečiasis tekstas Šeduikių kaimo praeities tema. Du pirmieji - “Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje” ir “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

1831 metais atsitiko tai, kas šeduikiškiams turėjo sukelti daug nerimo - sukilimas ir choleros epidemija. Užpalių dvaro, kuriam priklausė Šeduikių kaimas, savininkai Sapiegos aktyviai dalyvavo sukilime, tačiau kažin, ar šeduikiečiai ėjo kovon, nebent kas iš bajorų Šeduikių.

Nežinome, ar kita nelaimė - cholera - palietė Šeduikių kaimą, nes to laikotarpio mirties metrikų knygų neturime. Gretimos Kamajų parapijos šaltiniai rodo, kad epidemija buvo šį kraštą pasiekusi, tačiau ne kiekvieną kaimą. Kamajų parapijoje nuo 1831 metų birželio 12 dienos per pusantro mėnesio nuo choleros mirė 40 žmonių. Smarkiausiai giltinė nušienavo Taraldžių kaimą - 24 mirtys. O, štai, šalia Šeduikių - Mikniūnuose - mirusių nuo choleros nebuvo. Epidemija Kamajų parapijoje baigėsi liepos 23 dieną keturių taraldiškių mirtimi (pavienis toks atvejis dar užrašytas rugpjūčio 18 dieną Roblių kaime).

Po sukilimo caro valdžia iš Sapiegų Užpalių dvarą atėmė. 1833 metais dvaras ir jo valdos, tarp jų ir Šeduikių kaimas, buvo inventorizuoti.

1833 metų Užpalių dvaro inventorius rašytas rusiškai. Ūkiai vadinami nebe dūmais, o kiemais, ir kiemų šeimininkai suskirstyti į tris kategorijas: огульники (ieškau lietuviško termino), тяглые (činšą mokėję lažiniai valstiečiai) ir кутники (kumečiai?).

Inventoriuje - Mikėnų vaitystės Šeduikių kaimo 10 kiemų su 78 gyventojais (41 vyriška ir 37 moteriškos “sielos”). Bendras naudmenų (ariamos žemės, pievų ir miško) plotas - 15 su puse valakų.

Septynių kiemų šeimininkai - lažiniai valstiečiai (Vincentas Pajėda, Juozapas Dabrega, Jonas Dabrega, Juozapas Drūsis, Mykolas Parcinauskas, Rapolas Urbonavičius, Juozapas Paršiukas). Jiems uždėtas metinis činšas - vidutiniškai 33 sidabro rubliai (mažiausiai mokėjo Juozapas Dabrega - 27 rub. 92 kap., Rapolas Urbonavičius daugiausia - 38 rub. 15 kap.). Negana to, kiekvienas tų septynių kiemų turėjo tokių prievolių dvarui: 2 dienos per savaitę lažo, 6 gvoltai per metus, 1 padvada (arklys su vežimu) kartą metuose į Rygą - prievolė, kuri trukdavo iki 20 dienų. Trobesių būklė: trijų kiemų - gera, trijų - vidutinė, vieno (Juozapo Paršiuko) - bloga. Darbinių gyvulių visi kiemai turėjo po 2 arklius ir nuo 2 iki 4 jaučių, taigi, skurstančių nebuvo, tačiau karvių laikė tik po vieną.

Aštuntojo kiemo šeimininkas - bajoras Šeduikis (vardas nenurodytas) - buvo огульник. Šio kiemo žmonių bei naminių gyvulių ir prievolių grafos tuščios, šeimynos sąrašo nėra. Žemės valdė ne daugiau kaip kaimynai (1 valaką ir 26 su trupučiu margų), bet metinį činšą mokėjo gerokai didesnį - net 53 sidabro rublius ir 46 su puse kapeikos. Vietoje trobesių būklės įvertinimo - pastaba “Сiя пустошъ причислена къ оброчнымъ статямъ“. Išversti nelengva, prasmė maždaug tokia - ši dykvietė? priskirta nuomos mokesčių straipsniams (viena iš termino оброк reikšmių - valstybinės žemės nuomos mokestis).

Likę du kiemai - kumečių Vincento Janulionio, anksčiau turėjusio savo ūkį, ir Jokūbo Buroko. Šiedu bežemiai činšo nemokėjo, lažo ir kitų prievolių dvarui neturėjo. Gal dėl to, kad buvo bajoro Šeduikio žmonės? Jų nė trobesių būklė nevertinta, tačiau šeimų nariai surašyti.

Ir šiek tiek apie kiekvieną ta tvarka, kaip jie surašyti inventoriuje (regis, ne bet kaip, o iš pietų einant ūlyčia link Mikniūnų):

Vincentas Pajėda - Jono Pajėdos sūnus iš pirmosios santuokos, gimęs 1792 metais. Buvo penkiolikos, kai mirė jo mama. Tėvas vedė antrą kartą. Po tėvo mirties perėmęs ūkį, gyveno su pamote ir broliais bei seserimis iš antrosios tėvo santuokos. Vedęs kaimyno Jurgio dukrą Karoliną Dabregaitę, iki 1833 metų susilaukė keturių vaikų (inventoriuje likę tik du - sūnus ir dukra).

Juozapas Dabrega, Juozapo sūnus - šio teksto autoriaus proprosenelis, jam skirtas atskiras straipsnelis.

Jonas Dabrega, Jurgio sūnus - mūsų Juozapo Dabregos kažkurios eilės pusbrolis, gimęs apie 1800 metus. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Šiai porai iki 1833 metų gimė keturios dukros ir du sūnūs (ne visi išgyveno, inventoriuje - trys dukros ir sūnus Justinas).

Juozapas Drūsis - Agotos Vanagaitės vyras, kuriam kažkaip atiteko Martyno ir Anastazijos Janulių ūkis. Šių Janulių dukra Barbora buvo ištekėjusi už našlio Drūsio, bet ne Juozapo, o Jono. Jonui ir Barborai Drūsiams 1832 metų birželį gimė dukra, tačiau kitąmet sudarytame inventoriuje neberandame nei buvusio šeimininko Martyno Janulio, nei jo žento Jono Drūsio šeimų. Jų vietoje - Juozapas ir Agota Drūsiai su vaikeliu ir giminaičiu Kazimieru, samdantys darbininką, dvi mergas ir piemenę.

Mykolas Parcinauskas - apie 1822 metus vedęs Uršulę Dabregaitę (ko gero, tik po santuokos atsiradęs Šeduikiuose). Uršulę spėju buvus aukščiau minimo Jono Dabregos seserimi. Mykolas ir Uršulė Parcinauskai iki 1833 metų susilaukė penkių vaikų, bet inventoriuje likusios tik trys jų dukros. Parcinauskai buvo perėmę Vincento ir Rozalijos Janulių ūkį (tai nurodyta ankstesniame inventoriuje), o pastarieji su dviem sūnumis 1833 metais inventorizuoti kaip bajoro Šedukio kumečiai.

Rapolas Urbonavičius - Urbonavičiai Šeduikiuose pasirodė po kaimyno Jono Pajėdos pirmosios santuokos su Urbonavičiūte, tai buvo dar iki 1792 metų. Kada čia apsigyveno Rapolas Urbonavičius, nežinome. 1816 metais jis paminėtas kaip Jono Pajėdos dukros krikštatėvis. 1827 ir 1832 metais Šeduikiuose jam ir jo žmonai Kotrynai Vanagaitei gimė sūnūs Kiprijonas ir Zigmantas. Vaikų Rapolas Urbonavičius turėjo ne mažiau penkių, bet kiti buvo gimę ne Šeduikiuose. Nežinome, ar visų jų motina buvo Kotryna Vanagaitė (inventoriuje ir vienąkart metrikų knygoje ji pavadinta Karolina). Kartu su Rapolu gyveno ir ūkyje dirbo jaunesnis, 1833 metais dar nevedęs jo brolis Liudvikas Urbonavičius.

Liudvikas buvo kitų Šeduikiuose gyvenusių, bet 1833 metų inventoriun neįrašytų Urbonavičių - Justino ir Rozalijos Masiulytės - trijų iš eilės vaikų krikštatėviu 1823, 1827 ir 1829 metais.

Juozapas Paršiukas su žmona Darata Kilaite 1833 metais augino du vaikus. Jų šeimynai priklausė ir jaunesni Juozapo broliai Stanislovas ir Antanas.

Tuo pačiu metu (iki 1832 metų) Šeduikiuose gyveno dar vienas Juozapas Paršiukas, vedęs Rozaliją Grumbinaitę. Ši Paršiukų pora žinoma iš jų vaikų gimimo įrašų, o inventoriuje jų nėra.

Bajoras Šeduikis - inventoriuje nei vardas, nei amžius nenurodytas, nėra ir šeimynos sąrašo. Tai galėjo būti Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais, Onos Tuskenytės vyras, bajoru pirmą sykį užrašytas 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje. Kilminguoju Motiejus Šeduikis vadinamas ir vaikų gimimo metrikuose, o vaikų jis su Ona nuo 1810 iki 1834 metų susilaukė net dvylikos.

Apie bajoro Šeduikio kumečiu (кутник) virtusį Vincentą Janulį (Janulionį) - straipsnelyje “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

Kitas kumetis Jokūbas Burokas - jei kaime tuo metu nebuvo antro Jokūbo Buroko - čia atsirado amžiaus pradžioje, turėjo žmoną Kotryną ir su ja vaikų. Po žmonos mirties vedė dar kartą 1813 metais ir vėl Kotryną - jaunutę Kotryną Paršiukaitę, kuri iki 1830 metų pagimdė Jokūbui dar bent du sūnus ir dvi dukras. Burokų vaikų 1833 metais užrašyti tiktai Martynas ir Anastazija, o kiti, gyvi ar mirę, jau buvo palikę tėvo namus.

*

Gyventojų Šeduikių kaime galėjo būti daugiau, negu surašyta inventoriuje (jeigu jie praleisti ne dėl choleros epidemijos). Iš metrikų knygų žinome dar ne vieną šeimą su Šeduikiuose iki 1833 metų gimusiais vaikais, kaip antai:

Albertas Šeduikis ir Rozalija Baleišytė, susituokę 1810 metais, nuo 1812 iki 1828 metų susilaukę trijų sūnų ir keturių dukrų;

Jokimas Šeduikis ir Rozalija Tuskenytė, turėję du sūnus ir dukrą, gimusius 1824, 1827 ir 1830 metais;

Juozapas Janulis ir Rozalija Čečytė bei trys jų vaikai, gimę nuo 1826 iki 1830 metų;

Mykolas Abelinskas ir Veronika Pauliukaitė su 1831 ir 1832 metais gimusiais dukra ir sūnumi (šie Abelinskai 1833 metų inventoriuje - jau gretimo Netikiškių kaimo gyventojai, Juozapo Merkio darbininkai);

Rapolas Merkys, su Ona Paršiukaite nuo 1823 iki 1830 metų susilaukęs dukros ir trijų sūnų, o su Ona Griškaite - dar vienos dukros 1832 metais;

jau minėtieji Justinas Urbonavičius su žmona Rozalija Masiulyte ir vaikais;

et alii.

*

Duomenų apie Šeduikiuose gimusius po 1833 metų neturime, nes šaltiniai (Svėdasų bažnyčios gimimo metrikų knygos) 1834 metų vasarį ilgam nutrūksta. Eiliniame Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1847 metais, Šeduikių jau nėra - Užpalių dvarui Šeduikių kaimas nebepriklausė.

© 2016 Aleksandras Sakas

Priedas

Šeduikių kaimo šeimynų sąrašai iš 1833 metų Užpalių dvaro inventoriaus (kas skliaustuose - autoriaus pridėta):

Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina (Dabregaitė) 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė.) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).

Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė (Merkytė) 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15 (gal 5?), dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.

Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta (Vigėlytė) 28, sūnus Justinas 11, dukterys Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantas 26, jo žmona Rozalija (Vanagaitė) 23, sūnus Petras (gimimo metrikų knygoje Simonas) 2, darbininkas Juozapas Mikšys 40.

Juozapas Drūsis 29, žmona Agota (Vanagaitė) 28, duktė Rozalija 1, giminaitis Kazimieras Drisis (Drūsis?) 26, darbininkas Antanas Sakalnikas 20, mergos Elžbieta Mikučionytė 20, Uršulė Vanagaitė 13, piemenė Agota Bankauskaitė 13.

Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė (Dabregaitė) 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.

Rapolas Urbonavičius 42, žmona Karolina (Kotryna Vanagaitė) 40, sūnūs Anupras 21, Kiprijonas 11, dukterys Elžbieta 17, Eufrozinija 5, brolis Liudvikas 34, darbininkas Motiejus Vilutis 40, jo žmona Barbora 30, sūnus Dionyzas 3.

Juozapas Paršiukas 31, žmona Darata (Kilaitė) 28, sūnus Alfonsas 2, duktė Juozapota 5, broliai Stanislovas 23, Antanas 21, darbininkai Juozapas Urbonavičius 12, Mykolas Žukauskas 8, merga Skolastika Tarkutė 15.

Bajoras Šeduikis (nei vardas, nei amžius nenurodytas, šeimynos sąrašo nėra).

Vincentas Janulionis 53, žmona Rozalija (Steponavičiūtė) 40, sūnūs Jurgis 15, Kiprijonas 13.

Jokūbas Burokas 50, žmona Kotryna (Paršiukaitė) 30, sūnus Martynas 15, duktė Anastazija 6.

Rodyk draugams

Andruškevičiai 1936 - 1944 metų nuotraukose

2016-05-14 parašė alsa

Mano tėvelio pusseserė Benedikta Čerapaitė 1936 metais ištekėjo už Lietuvos kariuomenės karininko Vytauto Andruškevičiaus. Šeimos archyve išliko kelios jos “kariško” gyvenimo nuotraukos.

Vytautas Andruškevičius, žemaičių bajorų palikuonis nuo Vaiguvos, Karo mokyklą baigė 1931 metais. Tarnaudamas jaunesniuoju leitenantu 5-tajame pėstininkų pulke Kaune, dalyvavo 1934 m. gegužės 7 d. voldemarininkų puče, už ką po mėnesio, praleisto Karo kalėjime, iš kariuomenės buvo paleistas į atsargą. 1936 metų vasarą jis - vėl karinėje tarnyboje, 4-tajame pėstininkų pulke, tuo metu dislokuotame Pajuostyje prie Panevėžio (ir Kupiškyje). 1936 metų gruodį pakeltas leitenantu.


Juostos upė Pajuostyje 1936 m. gruodį.

Pajuostyje apsigyveno ir jaunoji Vytauto žmona Benė. 1936 metų gruodžio nuotraukos darytos per Benės geros draugės, jos pusseserės Julijos Sakaitės viešnagę.


Iš kairės: Julija Sakaitė, Vytautas ir Benė Andruškevičiai. Kitoje nuotraukos pusėje Julijos užrašas: Visa Andruškevičiaus šeimyna. Čia teka Juosta, toly matyt fligelis, kur gyvenam.


Leitenantas Vytautas Andruškevičius su žmona Bene prie Pajuosčio dvaro rūmų 1936 metų gruodį.


Benė ir Vytautas Andruškevičiai (pora viduryje) prie Pajuosčio dvaro rūmų.


Lando (tokia karietos rūšis) - paskutiniojo Pajuosčio dvaro savininko Aleksandro Meištavičiaus “palikimas”? (Po Nepriklausomybės kovų su lenkais dvaras Lietuvos valdžios buvo nusavintas iš priešo pusę pasirinkusio savininko).


Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Pajuostyje (1937 m. gegužės 23 d.?).

Tarnybos Pajuostyje metu Andruškevičiai susilaukė dukros Nijolės (1937 m.) ir sūnaus Rimvydo (1938 m.).


Vyduks ir Niutė (Rimvydas ir Nijolė). Benė Andruškevičienė su vaikais apie 1939 metus (Panevėžyje?).


Per 1939 metų Velykas Panevėžyje. Dešinėje - Kauno kunigų seminarijos klierikas Aleksandras Sakas, jam už nugaros aukštėliau - jo pusseserė Benė Andruškevičienė. Kiti du asmenys - neatpažinti, kaip ir namas, kurio fone daryta nuotrauka.


1939 metų gegužę Pajuosčio dvaro parke. Benė sėdi pirmoji iš dešinės.


1939 metų birželį Benė Andruškevičienė (viduryje kairėje) ir Julija Sakaitė tarp kariškių Pajuosčio aerodrome.

Vytautas Andruškevičius, kilstelėjęs karjeros laipteliais, nuo 1939 metų birželio tarnavo 1-osios pėstininkų divizijos (jai priklausė 4-tasis pėstininkų pulkas) štabe. Tų metų spalį Lietuvai perėmus Vilniaus kraštą, divizijos štabas buvo perkeltas į Vilnių.


1940 m. birželio 7 d. Ant automobilio kapoto - trijų metukų Nijolė Andruškevičiūtė.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į vieną iš Raudonosios armijos korpusų. Vytautas Andruškevičius liko tarnauti savo divizijos (rugsėjį pervadintos 179-tąja šaulių divizija) štabe.


Lietuviai kariai Vilniuje, ant Tauro kalno. Karininkų išvaizda ir laikysena jau prasta. Turbūt, 1940 metų ruduo ar 1941 metų pavasaris.

Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo išvakarėse 179-toji šaulių divizija buvo vasaros stovykloje prie Pabradės. Rusiškoji Vikipedija situaciją apibūdina taip:

Įdomu, kad iš lietuvių sudaryti šaulių pulkai ir specpadaliniai bazavosi Žeimenos krante tiesia linija, o tarybiniai daliniai pasiskirstė pusračiu aplinkui taip, jog lietuvių daliniai buvo apsupti iš vienos pusės tarybiniais pulkais, o iš kitos pusės tekėjo upė.

Toks divizijos dalinių išsidėstymas buvo numatytas neatsitiktinai. Tarybinė karinė vadovybė turėjo planuoti ne tik kaip apsisaugoti nuo lietuvių bėgimo iš armijos, bet ir numatyti karo su Vokietija galimybę. Tarybiniai karininkai gerai žinojo, kad karo su Vokietija atveju lietuviai nebus jiems palankiai nusiteikę. Todėl 179-toji šaulių divizija buvo uždaryta stovykloje, iš kurios išeiti buvo labai sunku, o prireikus sunaikinimo ar blokavimo užduotis būtų visai nesudėtinga.

Karui prasidėjus, Vytautas Andruškevičius, kaip ir dauguma jo tarnybos draugų, sugebėjo iš Raudonosios armijos pabėgti ir liko Lietuvoje. Karo metų nuotraukose jis - su karininko uniforma (tarnavo lietuvių savisaugos daliniuose).


1942 m. gegužės 25 d. Pelkelėje prie Papilės. Benės pusseserės Bronės Sakaitės - Knašienės sūnaus Arimanto krikštynų dalyviai Knašų verandos - oranžerijos fone. Su kūdikiu - krikštatėviai Vytautas Andruškevičius ir Emilija Knašienė iš Avižlių. Jiems iš šonų - tėvai Artūras ir Bronė Knašai.

Daug pažįstamų veidų. Pirmoji (vaikų) eilė - X, Algimantas Knašas, X, X, Zina Knašaitė, Kęstutis Sakas (Vaclovo sūnus). Antroji sėdinčių ant žemės eilė - Domininkas Sakas (mano senelis), X, Vaclovas Sakas, Vaclovo žmona Olė Sakienė, Jonas Knašas (krikštamotės Emilijos vyras). Sėdi - senasis Jonas Knašas (Artūro Knašo dėdė), X, Morta Sakienė (mano močiutė), Artūras Knašas, krikštatėviai su kūdikiu, Bronė Knašienė, X. Stovi - Ona Knašienė?, Ona Knašaitė - Gauronskienė iš Užpelkių, Anastazija Knašaitė - Žiaurienė iš Kinkupių, X, Stasė Sakienė (Antano žmona), Julija Sakaitė. Gale - X, Marytė Sakaitė, Danutė Sakaitė (Antano dukra), Benė Andruškevičienė.


Jei su kamuoliu - Rimvydas, tai čia - karo metų nuotrauka. Tačiau kas toji mergaitė ant Benės rankų? Trečiasis Andruškevičių vaikas buvo sūnus Algimantas (gimęs Vilniuje 1940 metais).


Piliakalnio kapinėse Papilėje prie Daukanto kapo 1943 m. lapkričio 28 d. - lygiai savaitė po Vincento Sako laidotuvių. Iš kairės žemėliau - Antanas Sakas, X, Aleksandras Sakas. Stovi - X, X, Benė ir Vytautas Andruškevičiai, kitoje paminklo pusėje - Zina ir Algis Knašiukai, Vaclovas Sakas, Bronė ir Artūras Knašai, Julija Sakaitė, Antanas Rimkus, Domininkas Sakas.

Po metų Andruškevičiai jau buvo karo pabėgėliai Vokietijoje. Ten jiems gimė sūnūs Vytautas ir Šarūnas. Paskui emigravo į Angliją, susilaukė dar penkių atžalų (iš viso Benė ir Vytautas Andruškevičiai užaugino dešimt vaikų).


Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: Kostas ir Benė.

Kostas - Vytauto Andruškevičiaus brolis, taip pat kariškis. Kur tarnavęs - nežinau (enciklopediniame leidinyje “Lietuvos kariuomenės karininkai” jo nėra). Apie Kosto Andruškevičiaus gyvenimą turiu tiktai fragmentiškų duomenų. Po karo atsidūrė Vokietijoje. Vedė mokytoją Ievą Pėteraitytę, kilusią iš Vaidaugų (prie Klaipėdos). Gyveno Monrealyje, užaugino dukrą Jolantą. Regis, buvo verslininkas - su svainiu dr. Viliumi Pėteraičiu (ir J. Šablausku) 1956 m. įkūrė ežerų eksploatavimo bendrovę. Sulaukė šimto metų.

Kosto žmona Ieva Andruškevičienė buvo jos brolio dr. Viliaus Pėteraičio sumanytos Mažosios Lietuvos enciklopedijos viena iš rengėjų. Juodviejų tėvai palaidoti šalia Klaipėdos, Žardės kapinaitėse. Ne kartą esu ėjęs pro šalį, nežinodamas, kas čia guli (mano tėvo pusseserės vyro brolienės tėvai).

© 2016 Aleksandras Al. Sakas

Šaltiniai:

“Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953″, II t., Vilnius, 2002.

Rodyk draugams

Trys lietuviai dominikonai

2016-04-14 parašė alsa

Dominikonų ordinui atgavus Raseinių vienuolyną, pirmieji ten įstoję kandidatai buvo trys gimnazijas baigę jauni lietuvaičiai - Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas ir Vytautas Žiūraitis.

Tokia tvarka jie susėdę šioje nuotraukoje, Jono Grigaičio dovanotoje savo bičiuliui (ir šio teksto autoriaus tėvui) Aleksandrui Sakui:


Iš kairės: tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP, tėvas Benediktas Albertas Rutkauskas OP, tėvas Vytautas Tomas Žiūraitis OP. Kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašyta: Lietuvių dominikonų grupė, 1935.XI.20 Walberberg.

Prierašas OP (Ordo Praedicatorum) žymi asmens priklausomybę dominikonų, arba pamokslininkų, ordinui. Valberbergas (Walberberg) - dalis seno Bornhaimo (Bornheim) miesto Vokietijos vakaruose.

Kodėl pašaukimui realizuoti šie jaunuoliai pasirinko būtent dominikonų - intelektualų ir inkvizitorių - ordiną? Inkvizicijos laikai jau buvo seniai praėję. Be abejo, juos, kilusius iš kaimo, iš valstiečių gausių šeimų, patraukė atsivėrusi galimybė lavintis užsienyje, studijuoti filosofiją ir teologiją aukšto lygio mokslo centruose.

Jonas Grigaitis, gimęs 1914 metais Stačiūnų valsčiaus Petraičių kaime (dab. Pakruojo raj.), buvo šeštasis vaikas iš septynių. Baigė Šiaulių gimnaziją, veikė ateitininkuose.

Benediktas Rutkauskas gimė 1911 metais Jonušių kaime (dab. Kelmės raj. Liolių sen.), buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Turėjo dailininko talentą. 1933 metais Viduklės bažnyčiai jis nutapė paveikslą Jėzaus Širdies siužetu.

Vytautas Žiūraitis gimė 1915 metais Šimkaičių valsčiaus Grigožiškės kaime (dab. Jurbarko raj.), mokėsi Raseinių gimnazijoje.

Nuo 1933 metų netrumpą laiką visi trys ėjo tuo pačiu gyvenimo keliu.

1933 metais iš Raseinių jie buvo pasiųsti atlikti noviciato į Amjeno (Amiens) vienuolyną Prancūzijoje.


Dominikonų ordino Amjeno noviciatas (Ordre de Saint-Dominique - Noviciat d´Amiens). E. Vaibelio leidyklos Paryžiuje (E. Weibel, Paris) apie 1935 metus išleistos serijos 3-ioji atvirutė. Jos kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašas: Vienuolių procesija aplink bažnyčią.

Iš Amjeno po laikinųjų įžadų 1934 metais jaunieji dominikonai buvo pasiųsti į Valberbergo studijų vienuolyną.


Valberbergo vienuolyno nuotrauka, Jono Grigaičio atsiųsta Aleksandrui Sakui, tuomet - Telšių kunigų seminarijos klierikui.

Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio laiškas, rašytas Valberberge 1935 m. balandžio 1 d. :

Dar kelios tų laikų nuotraukos.


Dominikonų vienuoliai lietuviai 1935 metais Valberberge. Iš kairės: Benediktas Rutkauskas, Jonas Grigaitis ir Vytautas Žiūraitis.


Ši Jono Grigaičio nuotrauka daryta Raseiniuose (yra ovalus fotografo D. Zolino spaudas), bet užrašyta Valberberge 1936 m. lapkričio 24 d.: Per crucem ad lucem! Gerajam draugui Aleksui Sakui fr. Dominikas - Jonas, Ord. Praed.

1937 metų vasarą, baigę studijas Valberberge, lietuviai dominikonai grįžo į Raseinius ir atostogoms savo tėviškėse. Rugsėjo mėnesį turėjo duoti amžinuosius vienuolio įžadus.


Raseinių bažnyčia. Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio Aleksandrui Sakui rašytas atvirlaiškis:

1937.VII.23, Raseiniai
Sveikas, Aleksai,
Širdingiausių linkėjimų iš Raseinių. Galų gale apleidžiau visiškai Hitlerio žemę, o dabar ramiai ilsiuos Raseiniuose. Egzaminai pavyko labai gerai. Liepos 26 d. važiuoju į tėviškę ir manau pasilikti ten tris savaites. Nežinau, ar turėsiu progos Tave aplankyti. Mat, Tu labai toli gyveni. Parašyk, kaip galėtumėme susitikti. Jei T. Provincijolas pavelys, tai galbūt važiuosiu į Kretingą, o tai tuomet būtų gera proga Tave aplankyti. Sudiev.
Tavo fr. Dominikas, O. Pr.

Atvirlaiškis išsųstas į Renavo kleboniją (Sedos valsč.), kur Aleksandras dalyvavo misijos renginiuose. Renavo pašte gautas liepos 26 d. ir peradresuotas į Papilę, matyt, adresatas iš Renavo jau buvo išvykęs.


Dar viena kažkokios šventinės dienos (turbūt, Raseiniuose) nuotrauka su Jono Grigaičio atvirlaiškiu, rašytu Aleksandrui Sakui į Papilę:

1937.VIII.27, Raseiniai
Carissime Amici!
Tavo laiškutį gavau Stačiūnuose. Dėkui. Tėviškėje išbuvau tris savaites (VII.27 - VIII.16), o dabar vėl sėdžiu Raseinių baltuose mūruose ir laukiu Tavęs atvažiuojant, bet Tu kažin kodėl dar nesirodai. Atvažiuok kaip galima greičiau, nes mes pradėsime rugs. 6 d. rekolekcijas ir jos užsitęs iki rugs. 14 d. Iš Lietuvos išvažiuosime rugs. 18 d., bet jau ne į Vokietiją, o į Belgiją. Rugsėjo 23 d. darysiu amžinuosius įžadus. Kitais metais nebeteks Lietuvon parvažiuoti, todėl šįmet stenkis aplankyti mane. Patenkintas esu, kad į Belgijq važiuoju studijuoti; tikiuos, kad ten galėsiu susipažinti su kat. darbininkų veikimu. Taigi, šiuo kartu tiek. Sudiev.
Tavęs laukiąs fr. Dominikas, O.P.

Iš Raseinių Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas, Vytautas Žiūraitis išvyko į Belgiją, Le Solšuaro (Le Saulchoir) vienuolyną, kur 1937 metų rugsėjo 23 d. davė amžinuosius dominikonų vienuolio įžadus – laikytis paklusnumo, skaistybės ir neturto. Ten dar dvejus metus gilino teologijos žinias, kol 1939 metais buvo įšventinti į kunigus. Po šventimų visi trys grįžo į Lietuvą, į Raseinių vienuolyną.

Raseiniuose dirbo pastoracinį darbą, dėstė tikybą. Kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, visi užsieniečiai dominikonai nieko nelaukdami iš Raseinių išvyko. Liko tik trys jaunieji kunigai lietuviai. Karo metais kilo dominikonų nesutarimai su parapijiečiais (Vytauto Žiūraičio Raseiniuose tada nebuvo - nuo 1941 iki 1942 metų studijavo teologiją Bonos universitete), ir vyskupo nurodymu parapija 1942 metais buvo perduota saleziečiams, o dominikonai iš Raseinių išvyko.

Taip jie atsidūrė Vilniuje. Vilnius buvo dar viena - paskutinė - lietuviškos Valberbergo grupės bendro kelio stotelė.

Vytautas Žiūraitis dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, garsėjo pamokslais, sakytais Šv. Jono bažnyčioje. Karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, buvo lietuvių kapelionu Austrijoje, studijavo Zalcburgo universitete. 1949 metais persikėlė į JAV. 1957 metais cum laude apgynė filosofijos daktaro disertaciją, mokslinių tyrimų kryptis - kultūros filosofija, tomizmas. Dėstė koledžuose, ėjo kapeliono pareigas. Nuo 1962 metų kunigavo Vašingtone. Kelių knygų autorius, lietuviškos JAV spaudos bendradarbis. Mirė Vašingtone 1990 metais.

Benediktas Rutkauskas, po Raseinių kiek pastudijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, Vilniuje vikaravo ir dėstė tikybą. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dirbo lietuvių pabėgėlių kapelionu. 1950 metais buvo pasiųstas į Dominikonų studijų namus Vašingtone. Po studijų darbavosi Luizijanos valstijos parapijose, paskui daug metų buvo Čikagos priemiesčio Sisero (Cicero) lietuvių parapijos vikaru. Mirė 1995 metais dominikonų vienuolyne River Foreste (River Forest, IL), palaidotas Čikagos priemiesčio Des Pleinso (Des Plaines) kapinėse.

Jonas Grigaitis dirbo Vilniaus mokyklose kapelionu, o 1944 metų pradžioje, jau frontui artėjant, buvo paskirtas Adutiškio (dab. Švenčionių raj.) parapijos administratoriumi. Iš Lietuvos nebėgo. Kunigui Jonui Grigaičiui teko pažinti daugelį parapijų tiek rytų Lietuvoje, tiek Žemaitijoje ar Dzūkijoje. Ilgiausiai - daugiau kaip dešimt metų - buvo Šumsko (Vilniaus raj., prie pat sienos su Baltarusija) parapijos klebonu.

Lagerio išvengė, tačiau Jono Grigaičio artimieji buvo ištremti į Sibirą. Jo tėvas nuo bado mirė Taišeto lageryje.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kunigas Jonas Grigaitis - vienintelis Lietuvoje likęs dominikonas - kaip persona juridica įregistravo dominikonų ordino provinciją. Vilniuje, atkurtame vienuolyne prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gyveno ir tarnavo iki mirties 2012 metais. Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP jo pageidavimu palaidotas Šumsko bažnyčios šventoriuje.

© 2016 Aleksandras Al. Sakas

Biografinių žinių šaltiniai:

1. Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas “Logos”, 70, 2012 sausis - kovas.
2. Order of Preachers, Biographies of Deceased Members 1994-1999.
3. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, biografijų žinynas, II tomas, Vilnius, 2002.

Rodyk draugams

Albumėlis Mamai

2016-03-09 parašė alsa

Mano mamos Elenos Dobregaitės - Sakienės (1916-1961) gimimo šimtmečiui parinkau keliolika dar neskelbtų nuotraukų.

Mama gimė Svėdasų parapijos Šeduikių kaime, mokėsi Netikiškių pradžios mokykloje, baigė Užpalių progimnaziją, paskui Rokiškio J. Tumo - Vaižganto gimnaziją.


Mama (kairėje) su drauge. Kur ir kada nuotrauka daryta, gerai nežinau, bet iš mamos mokyklinės aprangos sprendžiant - iki 1937 metų, turbūt, besimokant Rokiškyje.

Karo metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Viena nuotaikinga studentiškų laikų fotografija:

Mama - mažesnioji.

Po studijų ir praktikos Utenos ligoninėje 1943 metais gavo leidimą verstis gydytojo praktika Anykščiuose.


Mama (sėdinčiųjų viduryje) su seserimi Maryte (stovi pirma iš dešinės) ir būreliu neatpažintų žmonių. Jauniausia iš Dobregaičių Marytė gyveno ir dirbo pas mamą moters ir vaiko konsultacijoje Anykščiuose, tad spėju, kad fotografijoje abi jos - su būreliu anykštėnų tarp 1943 ir 1945 metų.


Mįslinga nuotrauka - mama (dešinėje), rusų kariškiai, civiliai žmonės, tarp jų ir kunigai… Kitoje pusėje vos įžiūrimas užrašas pieštuku: Pan. daktarei E. D. Skrybėlėtas ponas su akiniais - labai panašus į Anykščių kleboną, filosofijos daktarą kun. Juozapą Čepėną. Jeigu tai tikrai jis, tai fotografuota 1944 metų rudenį. Kokia proga susirinko tokia marga kompanija, kol kas man nežinoma.

Mama tą 1944 metų rudenį dar buvo netekėjusi. Mano tėvai susipažino apie Kalėdas, gal kiek anksčiau. Tėvas, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentas, vengdamas arešto, jau kuris laikas glaudėsi pas savo vyriausią brolį Antaną Anykščiuose. Antano žmona Stasė buvo akušerė, mamos kolegė, per Stasę mano tėvai ir susipažino. Jie susituokė Anykščių bažnyčioje 1945 m. balandžio 1 d., per Velykas. Kuris kunigas sutuokė - klebonas Juozapas Čepėnas ar vienas iš vikarų - dar nežinau. Su klebonu tėvas buvo pažįstamas, užeidavo klebonijon gandų paklausyti.

1946 metų vasarį Anykščiuose gimiau aš, šį tekstą parašiusysis. Krikštytas esu Anykščių bažnyčioje, krikšto tėvais buvo minėtieji dėdė Antanas ir teta Marytė. Mano tėvas Aleksandras Sakas tuo metu jau kalėjo Vorkutoje. Mama po krikštynų savo eilių sąsiuvinėlin įrašė:

Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.

1947 metais mano senelis Domininkas Sakas, paleistas iš Mintaujos lagerio, viešėdamas Anykščiuose pas savo sūnų Antaną, aplankė ir anūką:

Su savo seneliu ir mama Anykščiuose, namų kiemelyje Vilniaus gatvėje, 1947 m. liepos 20 d.


Kitoje nuotraukos pusėje mamos užrašas: Uogose su Domute, jos Gediminu ir seneliu 1948 metų pavasarį. Domutė (dešinėje) - mamos draugė ir kaimynė mokytoja Domicelė Kunčinienė, o senelis - Domicelės tėvas garsus Anykščių siuvėjas Kazimieras Kazlauskas.

Tą pačią dieną kaimynų sodelyje:

Iš kairės: Gediminas su savo tėvu mokytoju Stasiu Kunčinu, mano mama, Domicelė Kunčinienė ir aš, dviejų metų vyras (ačiū Kunčinus atpažinti padėjusiai Vilniaus anykštėnei Reginai Dainytei!).


Mamos užrašas: Aleksiukas tarp dviejų mamų 1948 metų pavasarį. Dešinėje - mano krikšto mama teta Marytė.


Pokario Anykščių medikai. Mama (viduryje) su kolegėmis ir daktaru Alfonsu Lukoševičiumi.

1948 metų vasaros pabaigoje mes su mama ir teta Maryte iš Anykščių persikėlėme į Prienus.


Prienai, 1949 m. vasario 26 d. (per trečiąjį mano gimtadienį).


Prienai, 1949 m. birželio 26 d. Moterų gėlėtomis suknelėmis nežinau, o dešinioji - teta Marytė.

Tėvą iš lagerio paleidus ir neterminuotai tremčiai išvežus į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi važiuoti pas jį su manimi keturmečiu ten gyventi ir dirbti. Baigėsi 1950-tųjų vasara. Atsisveikindami mudu su mama dar aplankėme pajūrį.

Klaipėda, Smiltynė, 1950 m. rugpjūčio pabaiga.

Po mėnesio mes jau buvome Sibire. Nuotraukos ir prisiminimai iš ten - tėvo “Tremtis visam gyvenimui” ir sūnaus “Sibire 1950 - 1954 metais“.

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Kelmės rajone, Šaltenių kaime pas dėdę Joną Saką, vietos mokyklos direktorių. Po poros savaičių išsikraustėme į to paties rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama - gydytojos darbą.

Apsigyvenome M. Valančiaus gatvės pradžioje (nuo bažnyčios žiūrint) už senosios dviaukštės mokyklos stovėjusiame name, kurio viename gale buvo ambulatorija, kitame - gydytojo butas.


Savo sodelyje 1954 - 1955 metų žiemą. Mano kražiškio draugo Rimanto Urbono tėvo nuotrauka.


Mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė Kražiuose darbo kabinete.

Į Kražius pas mus neretai užsukdavo dėdė Jonas iš nelabai tolimų Šaltenių arba teta (tėvo sesuo) Bronė Knašienė iš Klaipėdos. Žemiau - jos vyro Artūro Knašo kelios per tokius apsilankymus darytos nuotraukos.


1955 metų pradžia, prie mūsų namų su teta Brone (dešinėje). Tolėliau - Kražių pieninė.


Prie Kražių ligoninės.

1955 metų birželį, kai atėjo metas gimti mano broliukui Vytautui, mudu su mama išvažiavome į Prienus, pas tetą Marytę. Mamai jau buvo 39-eri, tai gimdyti norėjo arčiau kvalifikuotos pagalbos, arčiau Kauno. Komplikacijų nebuvo, po savaitės ar poros tėvas kolūkio sunkvežimiu parsivežė mus jau tris į Kražius.


Per broliuko krikštynas Kražiuose 1955 metų vasarą. Tėvai su Vytuku ir krikštatėviais - mano pussesere iš tėvo pusės Zina Knašaite ir pusbroliu iš mamos pusės Vytautu Vėbra.


Ta pati 1955 metų vasara. Knašų viešnagės metu mes visi su teta Brone (dešinėje) ir jos anyta Zuzana (kairėje) Medžiokalnio aikštelėje.


Mama (kairėje) su teta Brone prie Medžiokalnio kryžių.


Kitoje nuotraukos pusėje tėvo užrašas: Prie savo nuosavo daržo - arų. “Arai” - kolūkio žemė, skiriama žmonėms laikinai naudotis, kad laisvalaikiu savo reikmėms užsiaugintų miežių, bulvių, įvairių daržovių. Kolūkiečiai ir kolūkio specialistai gaudavo po 60 arų šeimai, kiti gyventojai (pavyzdžiui, mokytojai) - po 15 arų.

Antrasis mano broliukas - Remigijus - gimė Kražiuose 1958 metų gegužį.

Mama su Remigijumi sudedamoje lovelėje (”raskladuškėje”). Kodėl joje, nežinau, nes turėjome medinę supamą lovelę, gal ją dar kurį laiką buvo užėmęs Vytautas? Mano darbo nuotrauka, o fotografuota “Smenos” aparatu - dėdės Antano iš Anykščių dovana.

1958 m. lapkričio 15 d. Palangoje nuo vėžio mirė mano močiutė Morta Sakienė.


1958 m. lapkričio 17 d. Palangos kapinėse prie ką tik supilto kapo. Iš kairės: Romualdas Žaldokas su žmona Zina (Knašaite), mano mama Elena Sakienė, už jos - Antanas Sakas, velionės močiutės brolis Antanas Rimkus, Zuzana Knašienė, Sakai - Jonas, jo duktė penkiametė Viktorija ir žmona Magdutė, Olė Sakienė (Vaclovo žmona), Knašai - Bronė ir už jos Artūras, senelis Domininkas Sakas, Vaclovas Sakas, Arimantas Knašas, Audronė Sakaitė (Vaclovo dukra), Alfonsas Čerapas, mano tėvas Aleksandras Sakas. Ši ir kitos spalvotos nuotraukos - Artūro Knašo.


Mama su neatpažinta viešnia (kairėje) mūsų fikuso fone Kražiuose.

Tėvai taupė pinigus nuosavam būstui. Nors mama norėjo keltis Kauno pusėn, bet dėdė Jonas įkalbėjo pirkti susidėjus namą Klaipėdoje, kas 1958 metų gale ir buvo padaryta.

Tėvas gavo agronomo vietą Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje ir iš Kražių išvažiavo pirmasis - 1959 metų sausio pradžioje. Mama Kražiuose turėjo dirbti iki pavasario, o aš čia sulaukiau vasaros, baigiamųjų 7-tos klasės egzaminų.

Mama Klaipėdoje įsidarbino žuvies pramonės ligoninės cechine terapeute (ir I-ųjų gimdymo namų ginekologe).


Mano fotobandymas: mama su Vytuku (jam - penkeri) 1960 metų vasarą Šešupės gatvėje. Abipus gatvės - daržai. Toliau - uosto tvora, ėjusi pagal Nemuno gatvę. Jeigu mama į mūsų gatvelę pasuko iš kairės, tai abu grįžta iš “Žiedo” parduotuvės (parduotuvė buvo bevardė, “Žiedas” - tai miesto rajonas prie Smeltalės upelio). Jei įsuko iš dešinės, tai - nuo autobuso Nr. 1 “Stotis - Žiedas” stotelės, parvažiavę iš miesto.


Dar viena mano nuotrauka: mūsų namų kieme 1960 metų vasarą. Kairėje - medikė ir siuvėja, buvusi tremtinė Bronė Bekėžaitė, dėdienės Magdutės sesuo, gyvenusi “salkose”, dėdės Jono pusėje. Mama - su mažiausiuoju, dviejų metų Remigijumi.

1960 metų rugsėjį mama sužinojo serganti vėžiu.

1961 metais Klaipėdoje turėjome trejas laidotuves. Vasarį mirė mano senelis Domininkas Sakas. Mama tuo metu po antrosios operacijos dar gydėsi Leningrade. Kovą mirė tetos Bronės anyta Zuzana Knašienė.


1961 kovas, Zuzanos Knašienės pagrabas. Iš kairės: Zina ir Romualdas Žaldokai, Bronė, Algimantas, Artūras ir Arimantas Knašai, iš ligoninės grįžusi mama, Magdalena Sakienė, tėvas, Vladas Kulakauskas (velionės Zuzanos brolis, daug jaunesnis už ją).


Užstalė pas Knašus, gyvenusius už Smeltalės upelio Dusetų gatvėje. Spėju - 1961 metų pavasarį.


1961 metų rugpjūtį Smiltynėje su mama ir broliuku Remigijumi (mama jį vadindavo Rymučiu). Tai - paskutinė gyvos mamos nuotrauka.

1961 m. rugpjūčio 27 d. mama su atsinaujinusiais skausmais paguldyta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėn, rugsėjo 25 d. išvežta į Vilniaus Onkologinį dispanserį. Spalio viduryje, sutikusi mane mokykloje, mamos draugė gydytoja Eugenija Liaugminaitė pasakė: “Vilties nebėra. Mama nepasveiks”. Spalio 24 d. neatpažįstamai sublogusią ją parvežė numirti į Klaipėdos žvejų ligoninę, kurioje iki ligos dirbo.

Nuskausminamieji veikė vis trumpiau. Iškankintos mamos gyvybė užgeso 1961 m. lapkričio 7 d. rytą Klaipėdos žvejų ligoninėje, Žalgirio gatvėje.

Laidojome Palangoje.

Laidotuvių procesija nuo Palangos bažnyčios, jau išsukusi iš Vytauto gatvės, artėja prie kapinių.


Kažkurią dieną po laidotuvių prie mamos kapo - Palangos kapinių centrinėje dalyje, į pietus nuo koplyčios (aš fotografavau). Mūsų gyvenimas jau buvo ne toks, kokiu galėjo būti.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus

2016-02-19 parašė alsa

1796 metais Pranciškui Sapiegai nusipirkus Užpalių dvarą, Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe.


Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas (maps.lt žemėlapio fragmentas)

XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.

Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.


Šeduikių ūlyčia su devyniais dūmais išilgai kelio iš Mikniūnų į Vilučius. Pro pirmąjį, Motiejaus Šeduikio, ėjo dar vienas kelias iš Duokiškio į Netikiškius (išlikęs iki šiol). 1809 metų piešinio fragmentas su rašinio autoriaus uždėtais dūmų šeimininkų vardais (šaltinis - Užpalių dvaro 1809 m. inventorius, paskelbtas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje)

Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.

Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas (Užpalių dvaro palivarkas?).

Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.

Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).

Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų gal tik vieną - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).

Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.

Vincentas Janulis (inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andrejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.

Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.

Martynas Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Martynas buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai, regis, turėdavo iš ko kelti prašmatnesnes krikštynas. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.

Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Martyno ar Anastazijos Janulių nebėra. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).

Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1808 metais, kai asistavo kaimyno Janulio dukros Viktorijos krikštatėviams. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.

Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę, su ja turėjo du sūnus ir dukrą. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Žmonos Margaritos Jonas neteko 1808 metais. Antroji jo žmona - Agota Kazickaitė. Nuo 1810 iki 1819 metų su Agota Jonas Pajėda susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė. Visi penki Agotos pagimdyti vaikai išgyveno, juos ir pačią Agotą matome 1833 metų inventoriuje. Jono Pajėdos tenai nebėra. Ūkis tuo metu jau priklausė Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai.

Šio teksto autoriaus proproprosenelio Juozapo Dabregos, mirusio 1806 metais, rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).

Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.

Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Apie 1800-tuosius gimė sūnus Jonas, nuo 1803 iki 1812 metų - dar penketas, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam šešiolikmečiui sūnui Jonui.

*

Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams