Kraustausi į blogspot.lt

2017-07-18 parašė alsa

Šiam portalui ilgesnį laiką stringant ir atkakliai tylint apie to priežastis bei portalo perspektyvas, po truputį kraustausi į kitą vietą:

http://resfamiliaris.blogspot.lt/

Rodyk draugams

Blogas.lt neveikia

2017-07-05 parašė alsa

Kodėl portalo administracijai atvirai nepaskelbus, kame problemos ir kokios portalo perspektyvos?

Kol kas įsitaisiau atsarginį variantą kitame portale ir po truputį į ten (resfamiliaris.blogspot.lt) kopijuoju straipsnelius.

Rodyk draugams

Kunigas Boleslovas Pacevičius

2017-06-28 parašė alsa

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais. (Lk 24, 28-29)

Boleslovas Pacevičius gimė 1909 metais Ukmergėje. Tėvai - Kazimieras ir Zofija Dambrauskaitė Pacevičiai - netrukus persikėlė į Pašilę prie pat Ukmergės (dabar Pašilė - Ukmergės miesto dalis). Ten tėvas buvo gavęs tarnybą Vaitkuškio dvare, pas grafą Stanislovą Kosakovskį. Pašilėje prabėgo Boleslovo vaikystė.


Pašilės kaimo vieškelis. Grafo Stanislovo Kosakovskio 1902 metų nuotrauka iš portalo miestai.net (šaltinis: XX a. Lietuvos fotografijos antologija, II dalis, 2012).

Boleslovo mama, siuvėjo dukra, ir pati mokėjo siūti. Kai Boleslovo tėvelį per Pirmąjį pasaulinį karą paėmė į rusų kariuomenę, mama siuvimu maitino šeimą - savo motiną ir keturis mažus vaikus. Karo metais siautėjo ne viena epidemija - Zofija Pacevičienė palaidojo du savo mažylius. Ir Boleslovas buvo užsikrėtęs šiltine, bet išgijo.

Nuo mažens Boleslovas norėjo tapti kunigu. Nors buvo gabus ir darbštus vaikas, skaityti išmokęs dar iki mokyklos, jo svajonė rodėsi neįgyvendinama - kad taptum kunigu, reikėjo ilgai mokytis, o lėšų tam nebuvo.

Laimei, 1917 metais Pašilėn atvyko lenkai ponai Zdobickai ir įsteigė ten nemokamą mokyklą, tiesa, lenkišką, bet Boleslovui tai netrukdė - jo šeimoje, kaip ir Pašilėje, daugiau buvo kalbama lenkiškai, negu lietuviškai.

Pagaliau ir Boleslovo tėvelis grįžo iš karo. Pasirodė, buvo vokiečių nelaisvėn pakliuvęs.

1920 metais Pašilėje atsidarė lietuviška pradžios mokykla, kurion perėję vaikai sparčiai atlietuvėjo. Mokyklą pabaigęs, Boleslovas rengėsi stoti į Ukmergės gimnazijos antrąją klasę. Regėjos, viskas klostėsi puikiai - tėvelis ir mama turėjo darbo ir uždarbio, šeima pagausėjo vėl iki keturių vaikų, bet… Sunkiai susirgo Boleslovo mama. Kainavo daktarai, vaistai, tačiau niekas nepadėjo - palikusi neišaugintus vaikus, pati nė trisdešimties nesulaukusi, Boleslovo mama 1924 metais mirė.

Bėdos po vieną nevaikšto. Boleslovo tėvelis vis rečiau gaudavo darbo. Šeima ėmė skursti, ir viltys mokytis gimnazijoje blėso. Boleslovui teko pelnyti duoną koklių fabrike prie Pašilės, paskui kepykloje Žasliuose. Kepyklai visuotinės krizės metais užsidarius, grįžo į Pašilę. Čia po vietos pavasarininkų vado zakristijono Zigmo Ciplinsko mirties buvo priimtas jo vieton. Ne vien ūkinius reikalus bažnyčioje tvarkė - Pašilės vargonininkui Antanui Mečioniui pamokius, giedodavo ir grodavo vargonais per mišias.

Apie Boleslovo Pacevičiaus gabumus nugirdo į Pašilę perkelto valsčiaus pareigūno Karčiausko duktė Kristina, kuri kartu su broliu Samueliu nemokamai parengė Boleslovą gimnazijos mokslams. 1928 metais Boleslovas buvo priimtas į Kauno Jėzuitų gimnaziją. Ten už mokslą mokėti nereikėjo, bet kur pinigai knygoms ir drabužiams, maistui ir būsto nuomai? Gelbėjo tėvai jėzuitai - apgyvendino bendrabutyje, davė naudotų vadovėlių…

Po dviejų mokslo metų Kauno Jėzuitų gimnazijoje Boleslovas jau buvo pasiruošęs stoti į kunigų seminariją. 1930 metais kandidatų Kauno kunigų seminarijon buvo perteklius, čia būtų reikėję už mokslą ir knygas mokėti, todėl Boleslovas su tokiais pat neturtingais bendramoksliais penkiese išvažiavo Žemaitijon į Telšių kunigų seminariją, kur sąlygos buvo palankesnės. Po žinių patikrinimo visi Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai buvo priimti į aukštesnį - antrą - kursą. Lėmė geros lotynų kalbos žinios - juk beveik visi dalykai seminarijoje buvo dėstomi lotyniškai.

Mokėsi Boleslovas Pacevičius stropiai, kiekvienus mokslo metus baigdavo cum laude (su pagyrimu). 1936 metų balandį buvo įšventintas į kunigus.

Mano tėvas Aleksandras Sakas, į Telšių kunigų seminariją įstojęs 1934 metais, Boleslovo bendrakursiu nebuvo, tačiau Boleslovą paskyrus vikaru į Papilę, mano tėvo tėviškę, būtent jis informavo, kas per parapija naujojo vikaro laukia. Nors mano tėvui mokslus seminarijoje teko nutraukti, bet su Boleslovu toliau bičiuliškai bendravo, ką liudija šeimos archyve išlikusi fotografija:


Kun. B. Pacevičius. Nuotrauka su dedikacija: Ilgam prisiminimui praėjusio gyvenimo linksmų ir liūdnų valandų. Mylimam Aleksandrui. Kun. Boleslovas. Papilė 1938-X-28. Su spaudu “Foto M. J. Gutmano, Šiauliai, Vilniaus 213″.

Boleslovas Pacevičius buvo įvairiapusių gabumų žmogus, savo sugebėjimais imponavęs parapijos jaunimui. Kunigas ir kartu - futbolininkas, chorvedys, dramos režisierius. Antai, Papilės pavasarininkai, vadovaujant kunigui B. Pacevičiui, buvo pastatę net Šilerio “Plėšikus”. Beje, mano tėvo jaunesnysis brolis Vincas Sakas šiame spektaklyje kūrė vieną pagrindinių - Karlo vaidmenį.

Savaitraštis “Žemaičių prietelius” 1938 m. spalio 27 d. rašė:

Prieš keletą metų Papilės parapijoj buvo jaučiamas didelis tikėjimo sustingimas. Bet atkėlus jauną energingą kun. B. Pacevičių, tuojau parapijos veidas prašvito. Savo gražiais pamokslais grąžino į bažnyčią tas paklydusias avis, kurios Kristų buvo bepamirštančios. Laukė ir daugiau darbų. Jau kelinti metai Papilės bažnyčia neturėjo didžiojo altoriaus. Šią vasarą pavaduodamas kleboną, kuris buvo išvažiavęs į Ameriką sveikatą pataisyti, pasiryžo pastatyti didįjį altorių. Tam darbui gausiomis aukomis karštai pritarė visa parapija, ir štai jau dabar tas didelis ir sunkus darbas baigtas. Greta to iškyla ir kapinių tvarkymo reikalas. Kapinės jau apvestos spygliuota viela, o frontiniai vartai išlieti iš betono, kurie teikia praeinančiam malonų įspūdį.

Didelę Papilės parapiją aptarnavo du vikarai. 1938 metais su Boleslovu ten dirbo Petras Butkus, toks pat muzikalios ir poetiškos natūros kunigas, žinomos dainos “Kaip obelis, mamyt, palinkus” autorius. Abu vikarai tąmet prašėsi iškeliami kitur. To priežastimi buvo senąjį kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga - epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant.

Prašymas buvo išgirstas. Savo atsiminimuose kunigas Boleslovas, tarsi sumuodamas veiklos Papilėje rezultatus, rašė:

Iš Papilės išvykimas buvo nepaprastai sunkus ir graudus: suorganizuotas jaunimas - jų choras išlavintas taip nuoširdžiai gieda bažnyčioj. Choristų tėvai, kurie anksčiau retai arba iš viso nelankė bažnyčios, dabar ją užpildo. Veikia teatras - veikalai religinio turinio nuostabiai veikia žiūrovų nuotaiką. Valančiaus liaudies universitete skaitomos paskaitos, daromos repeticijos, vyksta religiniai skaitymai. Čia žaidimai ir muzika. Sporto aikštės įrengtos. Pavasario jaunimas, uniformuotas savo kepuraitėm, dalyvauja suvažiavimuose, kongrese, pirmauja krepšinio varžybose. Iš jų parinkti aktoriai stebina dalyvius salėje. (”Žingsniai prieš neviltį”, 213 p.)

Iš Papilės kunigas Boleslovas Pacevičius trumpam buvo perkeltas į Šilalę, o iš ten - vikaru į Kuršėnus. Kuršėnuose, kaip pats rašė, pailsėjo, o nuo 1939 metų rudens gavo naujas pareigas - Viekšnių progimnazijos kapeliono. Čia veiklos netrūko - dėstė religiją, lotynų kalbą, filosofiją, turėjo auklėjamąją klasę, globojo nelegaliai veikusius progimnazijos ateitininkus, režisavo spektaklius, pats piešdavo jiems dekoracijas… Inscenizavo Antano Baranausko “Anykščių šilelį”, pastatė Kazio Binkio “Atžalyną” - tą spektaklį viekšniškiai kartojo ne kartą ir buvo nuvežę parodyti atgauto Vilniaus krašto žmonėms.

“Žemaičių prietelius”, rašydamas apie 1939 m. spalio 23 d. gaisrą Viekšnių bažnyčioje, gyrė kunigą kapelioną B. Pacevičių, su Viekšnių vyrais išgelbėjusį vargonus ir kitas bažnyčios vertybes.


Viekšnių vaizdas nuo tilto per Ventą. Autoriaus 2015 metų nuotrauka.

Paskui užėjo baisūs okupacijų laikai. Prie rusų kunigas Boleslovas jau buvo kareivių pastatytas prie sienos - išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas. Prie vokiečių bandė ištraukti savo auklėtinę žydaitę (nors ir žinodamas, kad ji skundė buvusiems okupantams jį patį ir kitus viekšniškius) - vokiečių gestapininkas tik įsiuto ir pasiūlė kunigui vieną duobę su ja.

Viktorijos Sakaitės sudarytame Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų sąraše yra ir kapelionas Boleslovas Pacevičius, gelbėjęs pražūčiai pasmerktus Viekšnių žydus - parūpindavęs nelaimėliams fiktyvius dokumentus ir rasdavęs jiems prieglobstį ūkininkų namuose. Tačiau savo atsiminimuose kunigas Boleslovas apie tai nieko neparašė.

1944 metais su tėvu ir broliu Stasiu pasitraukė į Vokietiją. Buvo patekęs į siaubingąjį Drezdeno subombardavimą, tačiau liko gyvas. Apvaizdos dar kartą išgelbėtas Paderborne per šio gražaus bažnyčių ir vienuolynų miesto sunaikinimą. Karui baigiantis dirbo lenkų, buvusių karo belaisvių, stovyklos Vevelsburge kapelionu, paskui Grevene moterų vienuolyno kapelionu. Grevene bedirbdamas kartu studijavo teologiją Miunsterio universitete ir muziką Miunsterio konservatorijoje.

Grevene kunigas Boleslovas užtruko keturis metus. Čia susidarė lietuvių kolonija, buvo įkurta lietuviška progimnazija, vėliau sujungta su Detmoldo gimnazija. Šioje gimnazijoje Boleslovas Pacevičius dėstė lotynų kalbą, o prie gimnazijos veikusioje prekybos mokykloje “Žibintas” mokė tikybos, muzikos ir ėjo kapeliono pareigas. Prie visų darbų ir studijų dar prisidėjo choro ir vaidybos repeticijos.

Grevene buvo pastatyti trys dideli spektakliai, jau vaidinti Viekšniuose, bet su kitais vaidintojais: Kazio Binkio “Atžalynas” bei paties režisieriaus inscenizacijos “Sūnus palaidūnas” ir “Fabijolė”.

Nuo 1947 metų lietuvių kolonija Grevene ėmė sparčiai tirpti - prasidėjo emigracija į Angliją, į Australiją. Mažėjo mokinių gimnazijoje, buvo uždaryta prekybos mokykla. Emigravo ir kunigas Boleslovas - per Angliją, kur jau buvo įsikūrę jo tėvas ir brolis - į Kanadą.

Kanadoje pradėjo nuo Sent Džonso (St. John’s) prie Atlanto vandenyno. Čia greitai išgarsėjo kaip kunigas iš Europos, mokantis daug kalbų (lotynų, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų). Buvo kviečiamas patarnauti įvairių kalbų katalikams imigrantams, dar nespėjusiems išmokti angliškai. Be abejo, ir antrasis jo pašaukimas - chorvedyba - netruko pasireikšti. Bet atsiradus Toronto lietuviškoje parapijoje laisvai kunigo vietai, persikėlė į tą lietuvių “sostinę”. Kaip ir Tėvynėje, kibo į darbą, organizuodamas chorus, dramos ratelius, netgi tautinių šokių grupę.

Suaugusiųjų choro burti nereikėjo - jau buvo vis plačiau skambantis “Varpas”, vedamas vargonininko ir kompozitoriaus Stasio Gailevičiaus. Boleslovas ėmėsi dirbti su vaikais. Ilgainiui radosi kuo pasididžiuoti. Kunigo Boleslovo Pacevičiaus paruoštas choras ir solistai (su jais repetavo Stasys Gailevičius) didelėje šv. Pranciškaus bažnyčioje Toronte atliko sudėtingą Teodoro Diubua (Theodore Dubois) oratoriją “Septyni Kristaus žodžiai”. Gailėta tiktai, kad šio darbo nepavyko įamžinti įrašu plokštelėn.

Toronte lietuvių dramos teatre ilgai veikė dvi artistų trupės - “Sietyno” ir “Aitvaro”. Sietyniečių vadovas kunigas Boleslovas darė viską - prodiusavo ir režisavo spektaklius, projektavo ir piešė dekoracijas, adaptuodavo ar net pats rašydavo scenarijus.

“Sietyno” trupė sėkmingai gastroliuodavo kituose Kanados ir JAV miestuose.


Toronto “Sietyno” nariai su vadovu kun. B. Pacevičiumi apie 1955 m. Nuotrauka iš multiculturalcanada.ca.

Deja, kunigą Boleslovą Pacevičių 1959 metais iš Toronto iškėlus, kito tokio trupės vadovo neatsirado, ir “Sietynas” išsisklaidė.

Po Toronto kurį laiką dirbo kanadietiškoje parapijoje, subūrė bažnytinį berniukų chorą, giedojusį lotyniškai, sulaukusį daug pagyrų. Gaila buvo palikti savo choristus, bet negalėjo atsisakyti kvietimo į Ontarijo Londoną lietuviškos parapijos kurti. Parapiją įsteigė 1964 metais, o kunigas Boleslovas Pacevičius buvo pirmasis jos klebonas, su kitais veikliais lietuviais pradėjęs nuo pačių pradžių - patalpų bažnyčiai, parapijos namų et cetera.

Senatvei atėjus, kunigas Boleslovas grįžo Torontan, tėvų pranciškonų prieglobstin. Mirė po 1987 m.

Per gyvenimą išleido keletą knygų, viena jų - autobiografinė “Žingsniai prieš neviltį”. Antologijoje “Eilėraščiai Marijai”, Jono Šlekio rūpestingai paruoštoje ir išleistoje 2000 metais, įdėta kunigo B. Pacevičiaus biografijos duomenų ir jo sukurta giesmė.

© 2013, 2017 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Kun. B. Pacevičius, Žingsniai prieš neviltį, Toronto, 1980.

2. “Eilėraščiai Marijai” , mariologinės poezijos antologija, sudarytojas Jonas Šlekys, “Ardor”, Marijampolė, 2000

3. “Lietuvos valsčių” serijos monografija “Papilė”, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2004 (I dalis), 2006 (II-III dalys).

4. Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

5. Laurinaitis Antanas, Viekšnių mokykla dviejų okupacijų metais, “Vienybė”, 1999.12.16. (Bronislovo Kerio rinkinys Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Viešos prieigos elektroninių išteklių archyve, http://eia.libis.lt)

6. Milda Danys, Lithuanian theatre in Canada after the Second World War, Polyphony, The Bulletin of the Multicultural History Society of Ontario, Fall/Winter 1983 Vol.5 No.2, P. 16-17.

Rodyk draugams

1935 metų ateitininkų federacijos kongresas Telšiuose

2017-05-12 parašė alsa

Šią mažo formato nuotrauką iki 1944 metų saugojo Julija Sakaitė, kol vieną dieną ją ir jos sesutę Marytę fronto banga nunešė toli į Vakarus, o jų visi daiktai - ir ši nuotraukėlė - liko pas tėvus Papilėje. Po tėvų mirties nuotrauka atsidūrė pas vyresnįjį Sakaičių brolį Aleksandrą.

Telšiai, Vilniaus kalno aikštė per 1935 metų liepos 20-21 dienomis Telšiuose vykusį ketvirtąjį ateitininkų federacijos kongresą. Jubiliejinį - tąmet federacijai sukako 25 metai.

Prezidiumo kėdės dar tuščios - matome kongreso pradžios momentą.

Šiandien 9 val. 30 min. prasidėjo Ateitininkų Federacijos jubiliejinis kongresas Telšiuose. Įžangos žodį tarė Jubiliejiniam kongresui rengti komiteto pirmininkas dr. Pranas Dielininkaitis, kviesdamas Vyr. At-kų Federacijos Vadą prof. K. Pakštą kongresą atidaryti. Prof. Pakštas pasakė ilgesnę kalbą. Atidaryme dalyvavo visos stud. at-kų vėliavos (”Rytas” , 1935 m. liepos 20 d., Nr. 163 (3238)).

Už stalo stovintis vyras šviesiu kostiumu - dr. Pranas Dielininkaitis? Scenos priekyje su popieriaus lapu - be jokios abejonės - profesorius Kazys Pakštas. Prezidiumo užnugaryje - vėliavnešiai, raudonkepuriai studentai.

Dešinėje - daug dvasininkų. Kongreso darbe dalyvavo penki vyskupai - Justinas Staugaitis, Juozapas Kutka, Kazimieras Paltarokas, Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys.

Kuklus Telšių kunigų seminarijos klierikas Aleksandras Sakas, iki seminarijos Kaune aktyviai veikęs ateitininkuose, liko už kadro.

Šiame kongrese prof. Kazys Pakštas metė savo garsųjį šūkį: “Pasukime atsilikusios Lietuvos gyvenimo laikrodį šimtu metų į priekį!” Deja, daugelis ateitininkų idėjų liko neįgyvendintos, o po keleto metų okupacija privertė persukti laikrodžius į Maskvos laiką.

© 2017 Aleksandras Sakas jun.

Rodyk draugams

Onutės Vitonienės tremties keliai

2017-04-17 parašė alsa

Mano teta Ona Vitonienė (1911-2009) atsiminimų apie tremtį neparašė. Gal ką savo seserims slapčia yra pasakojusi. Bet ir laikams pasikeitus, apie tremtį su teta Onute beveik nepakalbėta. Gerai, kad kiti žmonės, tais pačiais kančių keliais ėję, spėjo paliudyti, ką jie visi kartu patyrė.

Valstybė be teisingumo yra ne valstybė, bet plėšikų lizdas, kaip sakė vienas mąstytojas. 1941 metų birželio 14-tos naktį okupacinės valdžios pasiųsti plėšikai įsiveržė į Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo ūkininko Juozo Vitonio namus. Pakėlė iš miego jį patį, žmoną Onutę, tėvą Mykolą. Gal tik trijų mėnesių sūnaus Aloyzo nežadino. Perskaitė sprendimą visą šeimą iškeldinti į nuošalius “didžiosios tarybinės tėvynės” rajonus. Davė valandėlę kitą susiruošti. Paskui su sargyba išgabeno į geležinkelio stotį ir ten įgrūdo į gyvulinį vagoną.

Tą naktį iš Gaižiūnų kaimo be Vitonių buvo išvežtos jų kaimynų ūkininkų Antano Kutkos ir Alfonso Ziberko šeimos bei Antano Kutkos vyresnysis brolis Liudas. Galėjo visi važiuoti tuo pačiu vagonu, kankindamiesi - už ką, kuo nusikaltę? Kur juos padės? Kas nutiks su ištuštėjusiais jų namais, visais daiktais, paliktais gyvuliais? Kam atiteks jų prakaitu laistyta, už viską labiau branginta žemė?

Naujosios Vilnios stotyje dauguma darbingų vyrų buvo atplėšti nuo jų šeimų, taip pat ir Onutės vyras Juozas Vitonis, kiti gaižiūniečiai (jie išgabenti į lagerius, ten Antanas Kutka ir jo sūnus Albinas žuvo).

Visus išdundino rytų pusėn. Kažkurioje stotyje išgirdo - karas! Tačiau tremtinių kelionė tęsėsi…

Sugrūstiems į uždarus vagonus vargas buvo visiems - tiek inteligentams, tiek paprastiems valstiečiams. Lentų gultai dviem aukštais, tvanku, tamsu - tik maži grotuoti langeliai… Jokio intymumo gamtiniams reikalams - po vagonu stotyse arba tam pačiam vagone pro iškirstą grindyse skylę… Beveik mėnesį dorai nesiprausę… Kas turėjo pakankamai maisto, dalinosi su kitais, taip pat ir su rusais stotyse, duonos prašančiais. Lietuviai nesuprato, kaip čia yra - dar tik pirma karo savaitė, o jau Rusijoje duonos trūksta? Nebuvo girdėję apie seniai einantį bolševikų valdžios karą su savo liaudimi. O tremtiniai stotyse gaudavo košės ir virinto vandens. Maisto nesuvalgom, atiduodam vietiniams vaikams (Dalia Grinkevičiūtė, 19).

Iš traukinio tremtiniai išlaipinti liepos pradžioje toli už Uralo - Sibiro pietuose, Altajaus krašto Barnaulo mieste. Apgyvendino palapinėse miesto pakraštyje. Kitą dieną tremtinius pradėjo skirstyti didelėmis grupėmis po Altajaus rajonus.

Onutė Vitonienė kurį laiką liko Barnaule. Kelionėje susirgęs jos Alyziukas buvo paguldytas ligoninėn. Nepagijo. Po daugelio metų giminėje sklandė gandas, kad teta Onutė, bijodama būti išskirta su sūnumi, pati jį paėmė iš ligoninės. Vardyno “Lietuvos gyventojų genocidas” duomenimis, 1941 m. gimęs Aloyzas Vitonis mirė Barnaule 1941 m. rugpjūtį.

*

Netekusi vienintelio sūnaus, Onutė Vitonienė pirmąją sunkią žiemą bus iškentusi ne Barnaulo mieste, bet taigoje - Altajaus krašto Kalmankos rajono Petrovkos kaime.

Lietuviai Petrovkoje gyveno barakuose arba pas vietos gyventojus, dirbo taigoje - ruošė malkas. Su nedaugeliu atvežtų vyrų dirbo moterys ir paaugliai vaikai. Pjūklai ir kirviai atšipę (neturėjo kuo galąsti), o reikėjo medį nupjauti, šakas nugenėti, supjaustyti pusmetriniais gabalais, juos sukapoti ir malkas sukrauti. Dienos norma - 2 kubometrai. Neįvykdysi - sumažins ir taip menką maisto davinį. Beje, davinio dykai neduodavo, reikėjo pirkti. Kas dar turėjo iš namų atsivežtų lietuviškų lašinių ar kokių parduoti tinkamų rūbų, valgė sočiau.

Nors gyvenimo sąlygos buvo labai blogos, visą laiką badavome ir dirbome neįprastą, sunkų fizinį darbą, bet nesirgome jokiomis gripinėmis ligomis, jokiomis slogomis (Jurgis Gasiūnas, 40).


Petrovka 2012 metais. Nuotrauka iš panoramio.com, autorius PahAlex. Fotografuota pravažiuojant traukiniu. Per 70 metų Petrovkos vaizdas pasikeitė, taiga nutolo.

1942 metų pavasarį lietuviai, pasisodinę bulvių, jau tikėjosi ateinančią žiemą nebealkti, bet liepos pradžioje daugelis jų buvo išvaryti į antrąją tremtį. Jos pradžia buvo kaip ir 1941 metų birželį: vėl gyvuliniai vagonai ir ginkluota sargyba. Vagonai buvo sausakimšai prigrūsti.

Geležinkeliu iš Barnaulo tremtinius atvežė iki Angaros upės. Atgabeno ne vieną tūkstantį žmonių. Čia jų laukė šiokia tokia atgaiva - pirtis, barakai, vakarais dainos prie laužų.

Po to - dvi dienos Angaros upe baržomis iki Zajarsko. Zajarske - be pastogės, lietus, laukai aplinkui.

Iš Zajarsko - sunkvežimiais per taigą kalnais ir slėniais iki Lenos upės. Apie šį kelionės etapą visuose prisiminimuose skaitome vaizdingus įspūdžius - turbūt niekas iš tremtinių tokiu greičiu dar nebuvo lėkęs kalnų keliais.

Išaušo karšta liepos 25-oji. Šiandien mes turim įveikti nemažą (apie 300 km) atstumą tarp Angaros ir Lenos upių. Šoferiai įgudę, leidžia mašiną pašėlusiu greičiu, posūkiuose sunkvežimis baisiai pasvyra, mes suklinkam. Prašau šoferio, kad lėčiau važiuotų (…). Jis išlipa iš kabinos, atsistoja ant pakopos ir nelaikydamas vairo (o greitis didžiulis) pasižiūri į mus (Dalia Grinkevičiūtė, 28).

Ust Kutas, Lenos krantas. Dvi savaitės palapinėse belaukiant garlaivio. Dienos gražios, maudomės, valgyti duoda gerai (Dalia Grinkevičiūtė, 30).

Paskui savaitę garlaiviu Lenos upe į šiaurę iki Jakutsko. Tai buvo ilgo etapo maloniausios dienos - garlaivyje visi vėl pasijuto žmonėmis. Tas pojūtis bemat dingo Jakutske, kai daugiau kaip du tūkstančiai tremtinių buvo sugrūsti į baržą ir plukdyti dar šimtus kilometrų link Arkties vandenyno. Rytais gaudavo košės ir duonos, vakarais - skystos buizos. Kasdien darėsi vis šalčiau…

Vilkikas su Jurgio Gasiūno barža, kurioje buvo ir Ona Vitonienė, jau praplaukė vietą, per kurią žemėlapyje nubrėžta poliarinio rato linija. Už jos kuo šiauriau, tuo ilgiau vasarą saulė nenusileidžia, o žiemą nepateka.

Dar 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato, ir jau Lenos žiotys, Arkties vandenyno Laptevų jūra. Čia prie negyvenamo Bykovo iškyšulio dužo visos tremtinių viltys, sukeltos gandų, kad juos vežą ne kur kitur, o į Ameriką! Bykove iš baržos buvo išlaipinta pirmoji tremtinių grupė.

Kiti (ir Onutė) jūroje persodinti į laivą ir nuplukdyti į rytus. 1942 metų rugpjūčio 24 dieną dar vienas pavojingas persodinimas jūroje, ir ratinis garlaivis “Kačug” įtempė baržų virtinę į Janos upės žiotis. Netrukus gal porai šimtų lietuvių tremtinių - moterų, vaikų, senelių, keliolikai vyrų - liepė išlipti. Kuogastachas!

Iš baržos denio žiūrėjome į nesvetingą, žemą, pliką krantą, bet lipti į jį niekas nesiryžom. (…) Pagaliau išlipome ant šlapio, kupstuoto kranto. Išlipę mindžiukavome, nežinodami, nei kur eiti, nei ką daryti (Jurgis Gasiūnas, 69).


Kuogastacho pakrantė su baržų likučiais 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka, daryta per ekspediciją prie Janos upės, kurioje dalyvavo ir buvę tremtiniai Algis Šapauskas bei Julius Šagamogas. Kuogastacho tremtinio Kęstučio Vaišvilos archyvas.

Likusius baržose išplukdė kažkur tolyn Janos upe.

*

Su Onute Kuogastache buvo išlaipinti ir jos pažįstami iš tremties Petrovkoje: Vladas ir Katrė Bartnikaičiai iš Kauno su dukra ir trimis priglaustais giminaičių vaikais, Petras ir Elena Girčiai iš Labūnavos su trimis mažais vaikais, Valteris ir Liucija Inzeliai iš Kauno su sūnumi, Felicija ir Ignas Kalkovai iš Kauno su penkiais vaikais, Juozas ir Liuda Norkai iš Kauno su sūnumi ir Liudos tėvais Venclavičiais, Angelina Švėgždienė iš Vilniaus su sūnumi, Marijona Banienė iš Anykščių rajono Daujočių kaimo su dviem vaikais, Adomas ir Julija Bieliūnai iš Troškūnų su sūnumi ir Julijos motina Bronislava Gabrėniene, Ona Chlebinskienė iš Šiaulių su keturiais vaikais, Elena Dzegoraitienė iš Šiaulių, Petronėlė Galvanauskienė iš Rokiškio rajono su dviem vaikais (trečias buvo miręs Petrovkoje), Eleonora Gurklienė iš Rokiškio rajono su svaine Salomėja Gurklyte (Eleonoros vienintelis sūnus gimė ir mirė 1941 m. Petrovkoje), Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono su trimis suaugusiais vaikais, Onutės kaimynė iš Gaižiūnų Uršulė Kutkienė, Emilija Lukoševičienė iš Veiverių su sūneliu, Alfonsas ir Janina Rapoliai iš Svėdasų su dviem vaikais, vieniša Jadvyga Sinkevičienė iš Šiaulių apskrities, Ona Skrabulienė iš Lazdijų rajono su trimis vaikais, Vytautas ir Veronika Šapauskai iš Rokiškio su keturiais vaikais, žydai brolis ir sesuo Ruchai iš Rokiškio (jų motina Pera Ruchienė buvo mirusi Petrovkoje)…

Tai - vien tik iš Petrovkos į Kuogastachą patekusiųjų sąrašas. Daug jų, bet ne visi. O kur dar iš gausybės kitų Altajaus vietų išvežtieji? O kiek dar jų liko pamirštų, niekur neužrašytų?

Lietuviai Kuogastache nebuvo pirmieji gyventojai. Ten rado palapinėse gyvenančius prieš porą savaičių atkeltus Leningrado vokiečius ir suomius bei atokiau jurtose įsikūrusią rusų viršininkiją (punkto viršininką, sandėlininką, pardavėją, tabelininkę ir panašius).

Į pliką tundrą išvarytiems žmonėms davė pasistatyti tris kareiviškas palapines. Palapinėse vietos užteko stačiomis, bet ne atsigulti, todėl miegodavo pakaitomis. Maisto produktų dar buvo, valgyti virė ant laužų.

Reikėjo kuo greičiau pasistatyti jurtas, nes devynis mėnesius trunkanti poliarinė žiema jau buvo čia pat. Valdžia statybai davė stulpų ir karčių, įrankių nedavė. Gerai, kad lietuviai turėjo savo kirvių ir kaltą, o pjūklą pasiskolino iš vokiečių. Trūko kastuvų nukasti velėnai - pagrindinei jurtos sienų ir stogo medžiagai. Moterys velėną plėšė visokiomis medžio nuoskilomis - ir Onutė Vitonienė su jomis (Onutės jurtos bendrabuvio Mykolo Proškino, į Kuogastachą patekusio vienuolikos metų vaiku, liudijimas).

Kas yra Sibiro šalčiai, tremtiniai jau žinojo, todėl plušo neraginami. Statybą netrukus sutrukdė vietinė valdžia, visus bent kiek darbingus nuvariusi iškrauti druskos, atplukdytos didele 500 tonų talpos barža.

Moterys ir vaikai mediniais kastuvais (nes geležinių beveik neturėjome) bėrė į maišus druską, o mes, vyrai, nešiojome ją į krantą ir pylėme ant žemės. Mums buvo nesuprantama ir nejauku taip barbariškai elgtis su tokiu brangiu daiktu. Žinojome, kad labai daug toje nelaimingoje ir suniokotoje Rusijoje yra šeimų, kurios, neturėdamos druskos, kankinasi (Jurgis Gasiūnas, 71-72, beje, “vyrui” - cituojamų atsiminimų autoriui - tuomet buvo 16 metų).

Dar druską bekraunant užėjo lietus, lijo ilgai, druska tirpo ir tekėjo į upę. Po lietaus ėmė snigti, šlapias sniegas pusmetriniu sluoksniu apklojo visą tundrą, likusią druską ir nebaigtas statyti jurtas.

Štai, tremtinės Jūratės Bičiūnaitės (žinomo lietuvių dramaturgo Vytauto Bičiūno dukros) pirmųjų dienų Kuogastache įspūdžiai:

Iškrovę pirmą partiją druskos ir išpylę ją į krūvą, pasivogėm maišų. Per tundrą, kur, atplėšus dešimt centimetrų velėnos, blizgėjo amžinas ledas, su batukais nepavaikščiosi, o ką jau kalbėti apie basą koją (Jūratė nė batų nebeturėjo - A. S.). Išsiskalbę tuos maišus upėje, pasidarėme autkojus. Apsivynioję jais kojas, ėjome tundron rinkti malkų. Rinkome ir krovėme į kūgio pavidalo krūvas, kad jos pradžiūtų. Kai pašviesdavo saulė ir nutildavo vėjas, būdavo ne taip šalta. Kildavo pagunda nusivilkti skrandas, kad saulutės spinduliai pašildytų kūną, nes atrodė, kad mūsų ir kaulai šąla. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuoj pat spiečiais apnikdavo uodai. Vos tik pūstelėdavo vėjas, uodai išnykdavo. Vėjai beveik visada pūsdavo nuo Ledinuotojo vandenyno. Tada Jana pradėdavo šiauštis, lyg kas imtų ją šukuoti prieš plauką. Vėliau pasišiaušusios bangelės virsdavo didelėmis bangomis - atklysdavo Laptevų jūros alsavimas. Vanduo Janoje tapdavo sūrus ir pakilęs išsiliedavo iš krantų. Saulę staiga uždengdavo juodi debesys ir šlapias sniegas dideliais kąsniais dribdavo žemėn, po akimirkos prasidėdavo liūtis. Po kelių ar keliolikos minučių audra praūždavo ir vėl viskas nurimdavo kaip nebuvę. Tik mes drebėdavom permirkę. Išsidžiovinti drabužių nebuvo kur. Palapinėje stovėjo 2 geležinės krosnelės, bet ant jų ką nors išsivirti ar džiovinti galėjo tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Todėl nusirengę kabindavom išgręžtus drabužius ant karties virš savo gulto, o autkojus, gerai išgręžę, vėl vyniojome ant kojų, paskui atsigulę pasidėdavom kojas su drėgnais autais kitam ant krūtinės (Jūratė Bičiūnaitė, 56).

Iškrovus druską, liepta pradėti žvejybą tinklais, į kurią su vyrais, kiek jų ten darbingų buvo, ėjo stipresnės moterys ir paaugliai. Onutė Vitonienė taip pat traukė tinklus iš ledinio Janos vandens. Jurtas vos spėjo baigti iki šalčių, dar diena kita - ir jurtos sienų iš sušalusių velėnų būtų nebepavykę suplūkti, o tuomet visiems - galas.

Pastatė dvi dideles (10×5m) ir vieną mažą (5×5m) jurtas. Vienoje iš didesnių gyveno ir Onutė Vitonienė kartu su 28 šeimomis (apie 80 žmonių). Iš geležinės statinės, perpjovus ją pusiau, buvo padarytos dvi krosnelės jurtos šildymui, valgio (kai jo turėdavo) virimui ir rūbų džiovinimui. Gultai buvo padalyti po lygiai - kiekvienam teko po 30 su trupučiu centimetrų, todėl paprastai miegodavo pakaitomis.

Tie, kurie nemiegojo, o laukė eilės patalan, sėdėdavo ant gultų krašto, snausdavo, melsdavosi, kai kurie kalbėdavosi, liedami širdies skausmą, verkdavo. Kiti kūrendavo krosneles, šildydavosi (…). Jokio darbo jurtoje dirbti niekas negalėjo, nes viešpatavo visiška tamsa, neišpasakyta kamšatis ir sunkus, kelis kartus iškvėpuotas oras (Jurgis Gasiūnas, 76).


Vienos iš Kuogastacho jurtų likučiai 1989 metais. Girvydo Duoblio nuotrauka iš Kęstučio Vaišvilos archyvo.

Kurui rinkdavo upės atneštus ir išmestus medžius, rąstus ir lentgalius. Greitai artimiausia pakrantė buvo nurinkta, tekdavo kuro ieškoti vis toliau. O jį iškirsti iš ledo ir tempti keletą kilometrų greitai ėmė stigti jėgų - badas ir ligos baigė išsekinti žmones.

Daugelis susirgo šiltine, platinama gausybe utėlių, kurių išnaikinti neturėjo kuo. Pirmąją žiemą visi kentėjo nuo skorbuto. Valgydami žalią žuvį, nuo tos baisios ligos būtų apsigynę, bet, Janai užšalus dvimetriniu ledu, poledinė žūklė nieko neduodavo - žuvys kažkur dingo.

O vaikai? Onutė savo maldose turbūt dėkodavo Dievui, kad jos Alyziukas nesulaukė tos kančių žiemos.

Vaikučių kojytės buvo žaizdotos (nuo skorbuto - A. S.), jie nebegalėdavo atsikelti. Žilvičio jurtoje gyveno mokytojai Girčiai su keturiais mažais vaikais (…) kartą vienas iš Girčiukų, pamatęs kaimynę kepant blynus, supiepsėjo: „Mamyte, apklok man galvytę!“. „Kodėl, vaikuti?“ — paklausė Girčienė. „Aš negaliu matyti, kaip Gražvyda blynelius valgys!“. „Ir mane, ir mane!“ — prašo kiti Girčiukai. Girčienė kloja alkanų vaikelių galvas antklode ir šnibžda: „Ateis laikas, vaikučiai mano brangūs, ateis, kai ir mes blynelių prisikepsim! O dabar pakentėkite truputį, kiti vaikeliai irgi kenčia…“ (Jūratė Bičiūnaitė, 64).

Su mirtimi susidurdavo kone kas dieną, bet savižudybių Kuogastache nebuvo. Mykolas Proškinas prisimena tik vieną vėlesniais metais iš nelaimingos meilės nusižudžiusią merginą.

Darbininkams duodavo (tiksliau - leisdavo nusipirkti) miltų 360 gramų dienai, nepajėgiantiems dirbti ir vaikams - pusę tos normos. Už darbą tremtiniams šiek tiek mokėjo - už pagautą žuvį (kol jos buvo), už paruoštas malkas valdžios būstams šildyti. Beje, darbui rūbų ar apavo tremtiniai negaudavo. Jų prižiūrėtojai, nors buvo karo metas, nieko nestokojo - turėjo juodos ir baltos duonos iš amerikoniškų miltų, valgydavo amerikoniškus konservus, dėvėjo amerikoniškus kailinukus…

Teta Onutė iš savo vaikelio antklodėlės pasisiuvo kažką panašaus į veltinius.

Prie Lenos žiočių, Trofimovske, išlaipinta Dalia Grinkevičiūtė ir kiti lietuviai tą žiemą, nesiliaujančios pūgos visiškai užpustyti, neturėdami jėgų net angos į lauką atsikasti, būtų visi nusibaigę iš bado ir šalčio, jei ne paties Dangaus atsiųstas Angelas didelio, pakumpusio, rusiškai kalbančio žydo pavidalu. Jis su savo bendrakeleiviu atkasė angą į baraką, paskui su viskuo pertekusiais vietiniais viršininkais pakalbėjo taip įtaigiai, kad tuoj ir bemirštantiems tremtiniams atsirado truputį šilumos, maisto ir net vaistų nuo skorbuto - kasdien po puodelį daigintų žirnių. Kol dėkinga lietuvių tauta pastatys tam Angelui paminklą, priminsiu, kaip jis buvo vadinamas Žemėje - gydytojas Lazaris Solomonovičius Samodurovas.

Kiek tokių mirties stovyklų, kaip Trofimovskas ar Kuogastachas, buvo pribarstyta Arkties vandenyno pakrantėse? Ar visas jas tą baisiąją 1942 - 1943 metų žiemą aplankė gelbstintis Angelas? Ar visur išgyveno bent po vieną tremtinių kančių liudininką, na, išskyrus tremtinių prižiūrėtojus, būsimuosius medaliuotus “karo veteranus”?..

Kuogastache tą žiemą išmirė daug lietuvių: Juozas Gudjurgis, 39 m. žurnalistas iš Kauno; Juozas Jasevičius, 61 m. ūkininkas iš Kupiškio rajono (jo žmona Ona mirė ten pat po trijų metų); Pranas ir Ona Kisieliai iš Rokiškio rajono (61 m. Pranas mirė ar ne pirmasis iš lietuvių dar rugpjūtį, 41 metų Ona - per Kalėdas); tetos Onutės kaimynė iš Gaižiūnų 66 m. Uršulė Kutkienė; Labūnavos mokytojų Petro ir Elenos Girčių naujagimis sūnus; 36 m. Veiverių mokytoja Emilija Lukoševičienė (jos sūnus Gražvydas, ištremtas trijų metukų, taip pat mirė Kuogastache, tačiau nežinia, ar tą žiemą); rokiškėnų Vytauto ir Veronikos Šapauskų 4 m. dukrelė Teresė; Stasys Gasiūnas, 49 m. tarnautojas iš Rokiškio; Ignas Kalkovas, 56 m. mokytojas iš Kauno; pakaunės darbininkas 61 m. Stasys Venclavičius ir jo žmona 58 m. Teresė; 57 m. vieniša tremtinė iš Šiaulių apskrities Jadvyga Sinkevičienė…

*

Nuo 1943 metų vasaros Kuogastacho tremtinių buitis ėmė pamažu gerėti - buvo pastatyta kepykla, pirtis. Lietuviai susirentė daugiau jurtų, utėlės buvo visiems laikams išnaikintos. Tačiau badauti teko dar ne kartą.

Mūsų šeima - dabar jau tik penki žmonės (po tėvo Stasio Gasiūno mirties - A. S.) - gaudavome du kilogramus duonos, už kurią reikėjo mokėti palyginti didelę sumą pinigų. Rašau “didelę”, nes mes beveik nieko neuždirbdavome. Žvejai nuo Naujųjų metų iki pat ledo iš Janos išėjimo nesugavo nė vienos silkės. Tremtiniai, kurie veždavo malkas ir pristatinėdavo jas kontoron, už tai gaudavo labai mažą atlyginimą. Mažai kas galėdavo malkas vežti, nes beveik visi jurtoje sirgo (Jurgis Gasiūnas, 100-101).

1943 metais rudeniop jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams nusišypsojo laimė. Juos surinko ir išvežė į mokyklą - internatą rajono centre Kazačjėje (dar vieno Onutės jurtos bendrabuvio Kęstučio Vaišvilos, į Kuogastachą atgabento septynių metų amžiaus, liudijimas).

1943 metų ruduo visiems įsiminė potvyniu, kai tundra aplinkui virto banguojančia jūra, iš jos kyšojo tik tremtinių jurtos, kurias jau sėmė vanduo. Tremtiniai, sulipę ant viršutinių gultų, tyliai laukė kokio nors galo…

1944 metus tremtiniai sutiko vienoje iš didžiųjų jurtų - joje radosi erdvės, kelioms šeimoms išsikėlus į naujai pasistatytas mažesnes jurtas. Lietuvių jaunimas surengė vakarą su dainomis ir žaidimais, parodė vaidinimą, kurio scenarijų sukūrė Jūratė Bičiūnaitė.

Ėjo antroji tremties Arktyje žiema. Po baisios pirmosios lietuviai šiai žiemai buvo atsparesni. Badavo, šalo, sirgo, bet laikėsi. Lengviau nebuvo - medieną malkoms vis iš toliau tekdavo tempti, o pavasarį paaiškėjo, kad ir žuvies Kuogastacho apylinkėse sumažėjo. Uždarbio nebuvo, o juk ir tai menkai duonos normai reikėjo pinigų!

Kartą valdžia sumanė dalį Kuogastacho lietuvių išvaryti į žvejybą už kelių dešimčių kilometrų vietovėn, Elen Šaru vadinamon. Beteisiai tremtiniai nuolankiai ruošėsi šį įsakymą vykdyti. Tačiau, pasak Mykolo Proškino, nelauktai pasipriešino vienas žmogus, iš kurio niekas nė tikėtis to negalėjo - Onutė Vitonienė, tyli, darbšti, pamaldi moteris. “Napajėdu ja! Ja v Lėninšor napajėdu!”, - kartojo ji rusiškai rytų aukštaičių akcentu. “Zavpromas” apstulbo: “Kaip tai nevažiuosi?”. “Chlėba nietu, dėngi nietu - ja v Lėninšor napajėdu”, - aiškino užsispyrėlė. Maištas baigėsi Onutei laimingai, neišvarė jos į Stolbų kalėjimą, kaip kitiems už visokius nusižengimus kartais būdavo. “Zavpromas” siunčiamiems tolimon žvejybon tremtiniams išmokėjo avansą.

Kuogastacho uosteliui augant, daugėjo jame dirbančių laisvai samdomų žmonių. Tenai nemaža tremtinių ieškojo darbo. Kai kurie patarnaudavo uoste gyvenantiems rusams: plovė baltinius, skaldė malkas, nešiojo iš upės ledą (Jurgis Gasiūnas, 125).

1945 metų gegužę Europoje baigėsi karas. Tremtiniai visą laiką tikėjosi, kad po karo jiems bus leista grįžti į Lietuvą. Deja, to jiems dar teko laukti ilgus metus, ir ne visi sulaukė. Tačiau Lietuvą pasiekti laiškais jau galėjo. Rašyti reikėjo rusiškai, nes laiškai buvo tikrinami, o laiškuose turėjo niekuo nesiskųsti.


Lietuvės tremtinės Kuogastache pokario metais.

Nuotraukos fone - vienas iš teatro dailininkės ir Kuogastacho tremtinės Natalijos Bičiūnienės garsiųjų pieštinių kilimų. Kitoje nuotraukos pusėje užrašytos (nuo viršutinės eilės iš kairės į dešinę) pavardės: Vaišvilaitė, Žilvitienė, Ubarevičiūtė, Kunčinienė, Vitonienė, Lukošaitytė, Vabalienė, Banytė.

Regina Vaišvilaitė, 17 metų ištremta iš Šiaulių su mama, dviem broliais ir seserimi į Altajaus krašto Ongudajaus rajono Tengos kaimą, po metų - į Kuogastachą (tėvas Brunonas Vaišvila pateko į Rešotų lagerį). Visi liko gyvi. Jauniausias iš Vaišvilų Kęstutis šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Regina dar Kuogastache ištekėjo, 1957 metais grįžo į Lietuvą su dviem tremtyje gimusiais sūnumis.

Emilija Žilvitienė, ištremta iš Kauno su vyru, dukra ir motina. Tremtyje vertėsi siuvimu. Vyras Juozas Žilvitis - Kretingos muziejaus įkūrėjas, mokytojavęs Kretingoje ir Kaune. Iš tremties visi sugrįžo 1957 metais.

Angelė Uborevičiūtė, viena iš keturių seserų, Utenos rajono ūkininko Balio Uborevičiaus dukra, su motina, seserimis ir broliu ištremta į Altajaus krašto Barnaulo rajoną. Iš Kuogastacho pirmasis į Lietuvą grįžo brolis Jonas. Motina, paleista laisvėn 1956 metais, liko Jakutijoje. Jai 1962 metais mirus, visos Uborevičiūtės grįžo į Lietuvą skirtingu laiku, jau su savo vaikais. Tėvas Balys Uborevičius, beje, garsaus tarybinio komandarmo Jeronimo Uborevičiaus brolis - žuvo Rešotų lageryje.

Konstancija Kunčinienė su vyru ūkininku, dviejų metų sūnumi ir vyro broliu iš Utenos rajono Luknių kaimo ištremta į Altajaus kraštą (duomenys apie tikslesnę vietą, kaip ir apie brolių Kunčinų, Antano ir Juozo, tremtį ir likimą, prieštaringi). Sūnelis Vigimantas buvo miręs Altajuje 1941 metų žiemos pradžioje. Konstancija Kunčinienė iš Kuogastacho 1952 metais perkelta į Jakutską, o 1957 metais paleista grįžo į Lietuvą.

Lukošaitytė. Viena iš dviejų seserų - Danutė arba Eugenija (jei Danutė, tai čia - žinomų Lietuvos skulptorių Lukošaičių mama ir močiutė). Jos buvo iš Šiaulių, pirmąją tremties žiemą praleido Ongudajuje. Altajaus krašto Ongudajaus rajone. Visi, išskyrus tėvą Jokymą Lukošaitį, žuvusį lageryje, grįžo į Lietuvą.

Albina Vabalienė, mokytoja iš Radviliškio. Šeimos neteko dar vežama į tremtį - vyras Česlovas Vabalas atskirtas Naujojoje Vilnioje (žuvo lageryje), naujagimė dukrelė pakeliui mirė vagone. Albina Vabalienė grįžo į Lietuvą 1956 metais.

Vitalija Banytė iš Anykščių rajono Svėdasų valsčiaus Daujočių kaimo, netoli nuo Onutės Vitonienės gimtųjų Šeduikių. Tremties pradžioje kaip ir Onutė buvo Petrovkoje su broliu ir mama (tėvas Jonas Banys įkalintas Rešotų lageryje, ten ir žuvo). Kuogastache Vitalija Banytė ištekėjo, susilaukė sūnaus, 1957 metais paleista į Lietuvą negrįžo.

*

Žuvies visoje Janos deltoje pagaudavo vis mažiau, todėl nuo 1947 metų vasaros valdžia tremtinius pradėjo perkėlinėti į kitus Jakutijos rajonus.

Onutė Vitonienė atsidūrė Sangare, prie Lenos - tos Sibiro upės, kuria lietuviai 1942 metais buvo atplukdyti į Laptevų jūros pakrantes.

Čia, nemažame anglies kasyklų mieste, gyvenimo sąlygos buvo gerokai lengvesnės, negu Kuogastache. Veikė elektrinė, žmonės kibirais parsinešdavo karšto vandens (Jūratė Bičiūnaitė, 158). Jaunimas galėjo mokytis - buvo vidurinė mokykla. Onutė dirbo siuvėja vietos pramonės kombinate.


Onutės nuotrauka, 1951 metais iš Sangaro atsiųsta į kitą Sibiro kraštą mano Mamai: Prisiminimui sesutei Elenytei, švogriui Aleksandrui ir mažajam Aleksiukui. Ona. Sangara. 18/I-51.

Sangare gyveno daug lietuvių tremtinių, taip pat ir keliolika Kuogastacho pragarą kartu su Onute išgyvenusiųjų.

Nors duonos ir cukraus užteko, bet žuvies (pagrindinio mūsų Šiaurės maisto) neturėjome, mėsos kainos buvo astronomiškos, jos pirkti neįstengėme. Pagrindinis mūsų maistas - bulvės, kurios neblogai derėdavo. Vasarą valgėme svogūnų laiškus, retkarčiais galėjome nusipirkti karvės pieno. Sangaruose klimatinės sąlygos buvo nepalyginamai geresnės nei Ust Janos rajone. Poliarinių naktų nebuvo, bet gyvenome ant amžino įšalo (Jurgis Gasiūnas, 186).

*

1957 metais Onutė Vitonienė buvo paleista iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

© 2017 Aleksandras Sakas

Pastaba

Jurgio Gasiūno atsiminimų knygoje yra Petrovkos lietuvių sąrašas, kurį iš atminties sudarė tremtinys Algirdas Šapauskas. Knygą ruošiant spaudai, tikslinant žmonių vardus, buvo naudojamas dar 1981 metais Čikagoje Leono Kerulio išleistas “Išvežtųjų lietuvių sąrašas (Stalino teroras 1940-1941)”. Kerulio sąraše buvo Vitonienė Elena, ūkininkė iš Svėdasų valsčiaus Trumponių kaimo.

Elena Vitonienė su jau paaugusia dukra bei mažesniu sūnumi tremtyje gyveno Altajaus krašte, bet ne Petrovkoje (Vardynas, 912). Jos vardą ir kitus duomenis Jurgis Gasiūnas savo sąrašuose per klaidą bus priskyręs Onai Vitonienei. Su pastaba: Neaišku, kur jos šeima - Petrovkoje buvo viena (Jurgis Gasiūnas, 194). Mūsų Onutė tikrai buvo likusi viena, nes 1941 metų spalį mirė ir jos uošvis Mykolas Vitonis.

Kitame Jurgio Gasiūno sudarytame - Kuogastacho tremtinių lietuvių - sąraše yra vienoje iš didžiųjų jurtų gyvenusi Vitonienė, su prierašu: buvo Petrovkoje (Jurgis Gasiūnas, 198). Nors ji vėl pavadinta Elena, bet tikroji Elena Vitonienė su vaikais prie Laptevų jūros išvežta nebuvo. Kuogastacho “ledinį pragarą” iškentė Ona Vitonienė (Vardynas, 912).

Literatūra ir šaltiniai:

Jūratė Bičiūnaitė - Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, Mintis, 1990.

Jurgis Gasiūnas, Ledinio pragaro ratai, Vilnius, Mokslas, 1991.

Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005

Vardynas “Lietuvos gyventojų genocidas”, I tomas (1939 - 1941), antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1999.

Rodyk draugams

Kazimieras Rimkus (1895 - 1973)

2017-04-02 parašė alsa

Kazimieras Rimkus (Charles Rimkus) buvo jauniausias iš penkių Vincento Rimkaus ir Barboros Ružauskaitės vaikų, gimęs Žemaitijoje 1895 metų spalio 12 d.

Gyveno prie pat Papilės, Pelkelės kaime. Iš ten aštuoniolikmetis Kazys išvyko laimės ieškoti į JAV, kur Pitsfildo mieste (Pittsfield, Mass.) metais anksčiau jau buvo įsitaisęs Domininkas Sakas, Kazio vyriausios sesers Mortos vyras. 1913 metų rugsėjo 28 dieną laivu “President Lincoln” išplaukęs iš Hamburgo, Kazimieras Rimkus spalio 8 dieną pasiekė Niujorką.


JAV imigracijos tarnybos įrašo duomenys (šaltinis - ellisisland.org).

Pitsfilde Kazys bus dirbęs kaip ir jo svainis Domininkas avalynės fabrike. 1917 metais Amerikai įsitraukus į pirmąjį pasaulinį karą, Kazimieras Rimkus savanoriu stojo karinėn tarnybon ir su amerikiečių ekspedicinėmis pajėgomis dalyvavo kovose vakarų fronte Prancūzijoje. Kare tuomet naudojo ir cheminį ginklą. Kazimieras karo lauke buvo apnuodytas dujomis, ko pasekmes vėliau juto ilgai, ne kartą gydydamasis ligoninėse.


Kazimieras Rimkus (dešinėje) - su pirmojo pasaulinio karo laikų amerikiečių kario uniforma. Kairėje sėdintis Kazimiero draugas - neatpažintas.

Tuo pat metu, tik rytų fronte, rusų armijoje kariavo ir buvo sužeistas Kazimiero vyresnysis brolis Antanas Rimkus.

Amerikoje Kazimieras buvo susidėjęs su komunistais. Tai sužinojusi, jo vyriausia sesuo Morta Sakienė parašė Kaziui piktą laišką: Tu nežinai, koks yra komunizmas. Morta žinojo - buvo pagyvenusi bolševikų valdžioje po revoliucijos Rusijoje.

Dėl šio laiško Kazimiero ryšiai su gimine Lietuvoje nutrūko. Tris kartus kirtęs Atlantą, dar sykį per jį plaukti nebandė, o po antrojo pasaulinio karo aplankyti okupuoto gimtojo krašto Kazimieras nebegalėjo.

Šeimos nesukūrė, būstą nuomojo pas šeimininkę (buvo gandas, kurio neturiu teisės palaidoti su savimi, kad šeimininkė turėjo sūnų, iš veido labai panašų į Kazimierą).

Gyveno daugiausia iš kario pensijos, prisidurdamas ir kitais darbais - pavyzdžiui, vienu metu dirbo daržininku.

Kai Kazimiero sesers Mortos dukros - karo pabėgėlės Julija ir Marytė Sakaitės - įsikūrė Amerikoje, jos pačios susirado dėdę Kazį.


Marytė Paškevičienė su dukromis Asta, Rūta ir Lina svečiuose pas dėdę Kazį. Pitsfildas, 1964 m. rugpjūtis.

Susirgęs greitąja džiova, Kazimieras Rimkus mirė 1973 metų gegužės 21-os rytą Olbanio (Albany, NY) veteranų ligoninėje. Kaip karo veteranas buvo palaidotas kariškai su garbės sargyba Pitsfildo kapinėse.


1973 m. gegužės 23 d. prie Kazimiero Rimkaus karsto Pitsfildo kapinėse.

© 2017 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams

Jonas Mockūnas (1917-1975)

2017-02-04 parašė alsa

Jono Mockūno - ateitininko, Australijos lietuvių kultūros veikėjo - gimimo šimtmečiui

Jonas Mockūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Vladimire, Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo jo tėvai Kazimieras ir Ona Laurinavičiutė Mockūnai sugrįžo į Lietuvą, į Kauną, kur netrukus - 1920 metais - Kazimieras mirė.

Jonas užaugo Kaune, gyveno su našle motina Žaliakalnyje, Utenos g. 22. Nuo jaunų dienų draugavo su Ričardu Naku - būsimuoju Lietuvos jūrų karininku. Lankė Aušros berniukų gimnaziją, 1932 - 1936 metais Pavasario komercinę gimnaziją. Dalyvavo moksleivių ateitininkų bei pavasarininkų veikloje.


Kauno rajono pavasarininkų šventėje Raudondvaryje, 1934 m. rugpjūčio 19 d. Jonas Mockūnas - antroje eilėje pirmas iš dešinės.

Turėjo įvairių kultūrinių interesų ir gabumų. Antai, savaitraštis “Darbininkas” per kelis numerius skelbė didelę Jono Mockūno istorinę studiją “Napoleonas ir jo žygis per Lietuvą” (1937 m. Nr. 24 - 25, 27 - 31). Dainavo Darbo rūmų chore.

1937 m. buvo pašauktas karinės prievolės atlikti, vėliau dirbo Žaibo spaustuvėje buhalteriu. Per karą buvo Valstybinio malūnų ir kepyklų tresto buhalteris, 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

1944 m. gale Jonas Mockūnas pasiekė Koburgą Vokietijoje, ten dirbo plieno fabrike. 1945 m. pradžioj jis susipažino su Brone Žaranskyte, anksčiau studijavusia filologiją Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1946 m. gegužę Dilingeno (Dillingen an der Donau) pabėgėlių stovykloje jie sukūrė šeimą. Iš ten Mockūnai ryžosi emigruoti į Australiją, ir 1948 m. sausio 13 d. paliko Brėmerhafeno uostą ir Europą.

1948 m. vasario 12 d. pasiekę Vakarų Australiją, Mockūnai su kitais lietuviais suorganizavo Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimą. Po to sekė nelengvas gyvenimas pereinamojoje stovykloje, prisitaikymas prie savotiško Australijos klimato ir eilė neįprastų darbų, kol pagaliau Mockūnai įsikūrė Adelaidėje. Ten Mockūnams gimė sūnus. Jonas dirbo konduktoriumi ir vairuotoju Adelaidės autobusų ir tramvajų treste, o Australijos lietuvių bendruomenėje jis aktyviai reiškėsi kaip visuomenininkas, kultūrininkas ir žurnalistas.

1949 m. sausio mėnesį Jonas Mockūnas buvo išrinktas pirmuoju Adelaidės Lietuvių Kultūros Draugijos valdybos pirmininku, vėliau dirbo Australijos Lietuvių Kultūros Fondo valdyboje, rašė straipsnius į Australijos Lietuvį, Mūsų Pastogę, Adelaidės Lietuvių Žinias ir kitur. Adelaidėje kaimynų tarpe buvo ir daugiau kultūrininkų - rašytojas Pulgis Andriušis, smuikininkas Pranas Matiukas, teisininkas ir žurnalistas Vladas Radzevičius


Jonas Mockūnas - Kristijono Donelaičio gimimo 250 metų sukakčiai skirtos popietės vedėjas. 1964 m. birželio 7 d., Adelaidės Lietuvių namai.

1971 - 1974 metais Jonas Mockūnas buvo Adelaidės choro Lituania administratorius (choro vadovė Genovaitė Vasiliauskienė).

Jonas Mockūnas mirė Adelaidėje 1975 m. kovo 7 d. Jo žmona Bronė Mockūnienė, žinoma Australijos lietuvių visuomenininkė, literatė ir dailininkė, mirė 2011 metais. Jos pelenų viena dalis liko Adelaidėje, šalia vyro Jono. Kita dalis - 2016 metais atvežta sūnaus Jono ir palaidota gimtosios Mosėdžio parapijos kapinėse Žaranskių šeimos kape.

© 2017 Jonas Mockūnas jun.

Priedas


Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos 1933 - 1934 mokslo metų penktokai. Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Mockūnas, žemėliau antras iš kairės - Kazys Rainys. Klasės draugo Leono Dainio nuotrauka.

Tos pačios nuotraukos reverse - parašai:

J. Mockūnas, J. Ribkevičius, St. Dobaitė, Iz. Bindokaitė, I. Arlauskaitė, K. Rainys, P. Andrejauskas, P. Čarkauskas, B. Galvičius, kiti - neįskaitomi.

Daugiau nuotraukų su Jonu Mockūnu iš jo moksleiviško gyvenimo tarpsnio:
Kauno moksleiviai ateitininkai 1931 - 1934 metų nuotraukose
1933 metų vasaris Mickevičiaus slėnyje
Bičiūno “Varnalėšos” Kaune 1933 metais
1933 metų “Gamtos draugo” ekskursija
Trijų ateitininkų žygis į Kauną
Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus


Jonas Mockūnas prie savo darbavietės - “Žaibo” spaustuvės.


Jonas Mockūnas svečiuose pas bičiulį Kazį Rainį (Kazys - dešinėje). Kaunas, 1942 m. spalis.


Dilingeno karo pabėgėlių stovyklos merginų kambario lietuvaitės, 1945 metai. Pirma iš kairės stovi Bronė Žaranskytė - būsimoji Mockūnienė.

Visos šio teksto ir jo priedo nuotraukos - iš Jono Mockūno archyvo.

© 2017 Res familiaris

Rodyk draugams

1937 metų misijos Renave

2017-01-14 parašė alsa


Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos).

Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.

Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. “Darbininkas“, kurio redakcijoje tuomet dirbo Aleksandras Sakas, birželio 19 dienos numeryje spausdino jo rašinį “Kaip gyvena dvaro kumečiai”. Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - Renavo dvaras:

Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.

Neįvardintoji grafienė - Stanislava Mielžynska. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos, dvasinio gyvenimo skurdas. Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.

Post scriptum
Renave vasaras pas savo mamą praleisdavo Aleksandro pažįstamas ateitininkas Hermenehildas Žvirzdinas, Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivis. Be abejo, tą vasarą jis taip pat buvo Renave. Rudenį Hermenehildas tęsė mokslus jau Telšių gimnazijoje, o po ketverių metų Rainių miškelyje jį nukankino nuo vokiečių sprunkantys sovietų kareivos ir Telšių enkavėdistai.

© 2017 Aleksandras Sakas jun.

Rodyk draugams

1933 metų Sekminės

2016-12-04 parašė alsa

1933 metais Sekminės buvo švenčiamos birželio 4 dieną. Kauno moksleiviai ateitininkai, sėdę į berželiais papuoštą garlaivį, nupūškavo juo prieš srovę į Pažaislį.

Vadovais buvo kunigai Kazimieras Žitkus ir Kazimieras Rankelė.

Fotografavo Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis Leonas Dainys. Tris šios Sekminių išvykos nuotraukas išsaugojo Kauno moksleiviai ateitininkai Jonas Mockūnas (dvi pirmosios šio straipsnelio nuotraukos) ir Aleksandras Sakas (trečioji).


Iškylaujančių ateitininkų garlaivis Nemune per 1933 metų Sekmines.

Iš eilėraštukų apie šią šventę (”Samtis“, 1933, Nr.7-8) šiek tiek žinome, ką tąkart veikė iškylautojai: išklausė pamaldas Pažaislio bažnyčioje, apsilankė moterų vienuolyne, kur buvo pavaišinti pienu. Paskui laiką leido pušyno slėnyje.


Iškylaujančių ateitininkų grupelė Pažaislio pušyne per 1933 metų Sekmines. Priekyje išsitiesęs Aleksandras Sakas, sėdinčiųjų eilėje iš kairės: pirmas - Jonas Dainauskas, antras - Jonas Bastakys, penktas - kun. Kazimieras Rankelė, šeštas - kun. Kazimieras Žitkus, septintas - Kazys Naseckas. Viršutinėje eilėje trečias iš dešinės - studentas Adolfas Damušis.

Pažaislio pušyne dainavo, šoko valsus, polkas ir suktinį. Dienai baigiantis, grįžti į miestą niekas dar nenorėjo - kam atgal į katakombas? Garlaivyje vėl šoko, bet jau tango ir fokstrotą. Buvo ir ratelis, kurį vedė raudona kepurė (Adolfas Damušis?). Gitara grojo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai.


Iškylaujančių ateitininkų grupelė garlaivio denyje per 1933 metų Sekmines. Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Dainauskas. Pranas Rinkevičius - kairiau centro (su akiniais). Apačioje dešinysis - Aleksandras Sakas (tai jo prierašas: Buvo gera, bet ir pešė mergužėlės).

Vakarop garlaivis visus išlaipino Kaune, prie Žaliojo tilto.

© 2016 Aleksandras Sakas jun.

Rodyk draugams

Pranas Dabrega (1907-1964)

2016-10-23 parašė alsa

Pranas gimė 1907 metais Šeduikių kaimo ūkininkų Jono ir Anastazijos Augulytės Dabregų šeimoje. Svėdasų bažnyčios metrikų knygoje Prano gimimas neužregistruotas - galbūt krikštytas Kamajuose, savo mamos gimtosios parapijos bažnyčioje.

Buvo ketvirtas vaikas šeimoje, po jo gimė dar du. Broliukas Petras neišgyveno, tad augo penkiese.

Kai mirė tėvas Jonas Dabrega, Pranukas buvo devynerių. Už nuopelnus statant Duokiškio bažnyčią tėvelį palaidojo jos šventoriuje. Mamai Anastazijai Dabregienei ūkyje pirmąja pagalbininke liko vyriausioji - keturiolikmetė - dukra Onutė.

Pranukas lankė pradžios mokyklą (turbūt Duokiškyje), baigė jos keturias klases.

Vienus darbus keitė kiti nesibaigiantys kaimo darbai, o laikas bėgo. Išaugęs į vyrus Pranas atliko karo tarnybą pėstininkų pulke, dislokuotame Kauno Aukštojoje Panemunėje. Tarnybą baigė jaunesniojo puskarininkio laipsniu.


Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje, 1929 - 1930 metai

Iki karo vesti nespėjo. Vokiečių okupacijos metu palaidojęs mamą, ūkininkavo kartu su seserimi Kazyte (seserys Ona ir Teresė jau buvo iš namų ištekėjusios, o brolis Kazys, bevaikio dėdės Kazimiero Augulio įsūnytas, gyveno mamos tėviškėje Gaveikiuose). Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusių jų namų Leningrado srityje.

1944 metų liepą rusai “išvadavo” Šeduikių kaimą. Maždaug po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija į jų kariuomenę. Sesers Kazytės mylimam kaimynui Feliksui Paršiukui reikėjo eiti karan. Vengdamas to, jis pradėjo slapstytis tai pas savo brolį Praną Paršiuką, tai pas Dabregas ar dar kur nors. Kai 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė ginkluotas partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Feliksas. Jis, po to ir kiti partizanai, dažnai lankydavosi pas Praną Dabregą, prabūdami čia porą trejetą dienų.

1946 metų spalį kareiviai aptiko partizanų bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Feliksas Paršiukas ir dar du partizanai. Stribai jų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Po kelių dienų žuvusių partizanų artimieji palaikus pavogė ir palaidojo kaip dera kapinėse. Nors tame dalyvavo daugelis Šeduikių kaimo žmonių (be abejo, ir sužadėtinio netekusi Kazytė Dabregaitė) apie partizanų perlaidojimą rusų saugumiečiai sužinojo tik po poros metų.

1947 metais Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - ji buvo atiduota “kvartirantėms” rusėms. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.


Dabregynė 1956 metais, sumažėjusi bemaž perpus (dalį pirkios sienojų iš lagerio grįžusi Kazytė panaudojo sunaikinto tvarto statybai)

Pranas Dabrega apsigyveno Panevėžyje, įsitaisė ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku.

1948 metų vasaros gale partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Pranas kaip tik buvo parvažiavęs į Šeduikius paviešėti - cukraus fabrike tuo metu nebuvo darbo. Partizanas Kazys Indrelė pasiūlė Pranui už 500 rublių paimti vieną dėžę pagrobto sviesto. Kazytė sviestą supakavo lagaminan, Pranas jį nuvežė į Kauną ir sėkmingai pardavė. Partizanams tuo pačiu parvežė penkis šimtus užprašytų papirosų “Kazbek”, kurių Kaune buvo galima gauti juodojoje rinkoje.

1948 metų gruodį pas Prano pusbrolį Joną Dabregą Šeduikiuose kareiviai ir stribai užklupo būrį partizanų. Daug jų (septyni jauni vyrai) žuvo, kiti pabėgo. Prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai ir tardymai. Buvo suimta ir Prano sesuo Kazytė Dabregaitė. Jos namuose rado slėptuvę su partizanų laikraščiais ir atsišaukimais. Prisikasė ir iki Prano Panevėžyje. Jis buvo suimtas 1949 metų sausio 18 dieną.

Laikytas Panevėžio kalėjime. Tardymas truko du mėnesius. Pranas kaltintas partizanus slėpęs ir maitinęs, dalyvavęs jų palaikų slaptame palaidojime, padėjęs realizuoti pagrobtą sviestą, saugojęs “antitarybinę literatūrą”. 1949 metų kovo 19 dieną kaltinamoji išvada buvo pasirašyta ir byla Nr. 15490 perduota “troikai” (MGB ypatingajam pasitarimui), kuri skyrė bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Tiek pat gavo Prano sesuo Kazytė, nuteista kiek vėliau - balandžio 11 dieną - kartu su kitais devyniais Šeduikių kaimynais.

Pranas Dabrega kalėjo Taišeto Ozernyj lageryje (Irkutsko sr.). Visų 10 metų neišbuvo. Paleistas pora metų anksčiau - 1956 metų birželio 7 dieną.


Pranas Dabrega (kairėje) po lagerio su seserimi Terese Zobarskiene ir sūnėnu Jonu Bernotu

Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Svėdasų seniūnijos Gykių kaimo. Paskui su žmona persikėlė į Anykščius. Nė šešiasdešimties nesulaukęs, mirė 1964 metais. Palaidotas Anykščiuose. Vaikų neturėjo.

© 2016 Aleksandras Sakas

Rodyk draugams